Tėvai iš niekur stumia savo vaikus pirmyn 

Šeštadienio rytmečio vaikų sportas anksčiau reiškė linksmybes ir buvimą su draugais. Vaikai stengėsi kiek galėdami ir žaidė sąžiningai. Visa kita buvo nesvarbu.

Tačiau tuomet, kai aukščiausio meistriškumo sportininkams atsirado galimybė uždirbti milijonus dolerių, aplenkiant savo varžovus greičiu ir įgūdžiais, kai kurie tėvai įsiveržė į sceną. Reikalaudami iš savo vaikų pasisekimo žaidimų aikštelėse, jų vaikystę tėvai pavertė pragaru.

Tokios tėvų manijos rezultatai tragiški. Vis daugiau girdisi istorijų apie prarastą vaikystę, anoreksiją, iš namų bėgančius vaikus, fizinį smurtą ir psichologinius kankinimus. Vienas iš žinomiausių sporto psichologų Gavin Freeman sako, kad kol kas nėra daug ilgalaikių duomenų apie tai, kaip tėvai veikia savo vaikus, tačiau remdamasis savo asmenine patirtimi, jis gali teigti, kad tai yra didelė socialinė problema, kuriai spręsti reikia ieškoti būdų.

“Ar tai vaikų išnaudojimas?” – klausia Freeman. “Puristai pasakytų, kad remiantis apibrėžimu, tai nėra vaikų išnaudojimas, tačiau mano atsakymas būtų toks, kad jei vaikas jaučia, jog spaudimas siekti sporte sėkmės, kurį jis ar ji patiria iš tėvų yra jam ar jai žalingas, tuomet taip, tai yra vaikų išnaudojimas.”

Waters berniukai – Dean, Guy ir Troy, - kažkada buvo boksininkų šeimos šerdis. Nors jie buvo liaupsinami už tai, kad buvo gražiai gyvenantys jaunuoliai, kurie negėrė, nerūkė ir nevartojo narkotikų, niekas negalėjo įsivaizduoti, kokį pragarą jiems tekdavo ištverti už uždarų durų.

Jų tėvas, Cec, buvo linkęs į agresyvumą ir jam nieko nereiškė suduoti vaikams gumine laistymo žarna vien dėl tokios smulkmenos kaip nepavykusi treniruotė. Kai berniukai pakeitė trenerį ir nustojo treniruotis pas Cec, Troy jų gyvenimą palygino su karine stovykla, kur boksas buvo pusryčiams, pietums ir vakarienei.

„Nė kiek neabejoju, kad gimėme būti boksininkais“, - sako triskart pretendentas į pasaulio čempionus. „Viskas, ką mes darėme, buvo tam, kad pasirengtume gyvenimui ringe. Tėtis norėjo įeiti į istoriją kaip žmogus, išauginęs 3 pasaulio čempionus... neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik eiti išvien. Galų gale, koks vaikas galėtų pasakyti „ne“ savo tėvų norams?

Vyriausias brolis Dean, kuris kovojo už Gerosios Valios žaidynių sunkiasvorio titulą, prisimena, kaip jis ir jo broliai bei sesuo Tracey pradėjo treniruotis netrukus po to, kai pradėjo vaikščioti. Vienas „pratimų“ buvo rytiniai bėgiojimai Londone, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Net kai siautė pūga, Cec važiuodavo paskui vaikus automobiliu, šaukdamas ant jų, kad bėgtų toliau, bei daužydamas juos automobilio bamperiu. Bėk arba baik po ratais.

„Visuomet buvau lėčiausias ir kai tik perdaug atsilikdavau nuo kitų, tėtis užvažiuodavo automobiliu ant pėsčiųjų takelio ir skatindavo mane pypsėjimu bei šūksniais“, - sako Dean, kuriam tuo metu buvo septyneri. „Kai aš sumažindavau tempą, jis stumtelėdavo mane automobilio bamperiu“.

„Negaliu tinkamai apsakyti to siaubo, kurį jaučiau, kai jis tai darydavo. Tačiau jis buvo pakankamai stiprus, kad priverstų mane judėti toliau net ir tuomet, kai kartu pradėdavau verkti ir vemti. Nedrįsdavau sustoti, nes nebuvau tikras, kad tėtis nuspaus stabdžius“.

Cec Waters yra vienas iš kraštutinių dėl sporto pamišusių tėvų pavyzdžių. Jis ne tik mušė savo vaikus, bet ir privertė savo penktąją žmoną finansuoti jo svajonę tapti trijų pasaulio čempionų tėvų ir treneriu, užsiimant prostitucija. Vėliau jis privertė Dean šauti į savo pamotės meilužį. Dean buvo panaikinti kaltinimai, nes teismas pripažino, kad jis ne savo valia paspaudė gaiduką.

Tuo tarpu Troy išaugo su mintimi, kad jo vaikai – penkerių metų Nate ir dviejų metų Shontae, - niekada nebus verčiami daryti tai, ko jie nenori.

„Tai buvo sunkus gyvenimas“, - sako Troy, kuriam dabar jau 41. „Manau, kad mes išgyvenome vien todėl, kad mano sesuo, mano broliai ir aš galėjome iš viso to pasijuokti. Galvoju, kad dėl to likome normalūs. Kai kada aš mąstau apie tuos dalykus – mušimus ir kaip jis net šovė į mus, kai mes mėginome pabėgti, kad išvengtume prilupimo, - ir tai mane liūdina, bet aš stengiuosi kuo greičiau tai pamiršti.

„Dėl savo dabartinio gyvenimo – turiu nuostabią žmoną ir du gražius vaikus – tai visai kitas pasaulis“.

Stebėdamas Nate, spardantį futbolo kamuolį jų NSW Centrinės Pakrantės galiniame kieme, Waters suduoda smūgį augančiai reiklių tėvų armijai.

„Tėvai gali pernelyg spausti savo vaikus ir tai yra kvaila, nes vaikams sporto aikštelėse svarbiausia yra smagiai praleisti laiką“, - sako jis. „Augdami jie išsiugdo kovotojų dvasią, tačiau mano požiūris yra toks, kad šauksmai turi būti tik palaikantys ir padrąsinantys“.

„Taip pat reiktų elgtis ir su priešininkais. Kai jie kažką padaro gerai – pavyzdžiui, vartininkas sugauna kamuolį, - reikia juos palaikyti“.

„Sportas yra ta vieta, kur vaikai gali laisvai išreikšti save. Tai turėtų būti tyrumo ir mokymosi laikas“.

Plaukikas Tony Fingleton, laimėjęs sidabro medalį Gerosios Valios žaidynėse Perte 1962-aisiais, savo alkoholiko tėvo Harold įtaką jam aprašė knygoje ir filme „Plaukimas prieš srovę“ (angl. „Swimming Upstream”).

Jis prisimena sutrikimą, kurį keldavo tai, kad tėvas pirmenybę teikė jo broliams. Tėvas sukūrė nesantaiką tarp Tony ir jo brolio John, nes Harold slapčia treniravo John kovai su Tony šalies čempionate Kvinslende. Net tuomet, kai Tony laimėjo auksą Australijos čempionate, tėvas neprisivertė palaikyti medalio, kurį laimėjo jo sūnus. Nuoskauda gyva iki dabar.

“Iš tiesų niekada nepabėgi nuo tokių dalykų”, - sako Tony. “Gali juos kažkur padėti ir tikėtis, kad jie išblės ir nusigludins taip, kad galėtum juos aiškiai prisiminti. Nežinau, kur tai padedi, bet tai grįžta. Bet kuriuo momentu tie dalykai gali iškilti ir tai nėra lengva”.

Tėvo polinkis ateiti išgėrusiam į baseiną buvo skausmingas Fingleton. “Kai tėvas ateidavo į baseiną girtas, tai labai žemindavo”, - pasakoja jisai. “Žinodavai, kad tavo draugai kikena. Galbūt jie ir nekikeno, tačiau aš galvojau, kad jie tai daro.

“Reiklių tėvų vaikai netenka savo vaikystės, bet tai jų vaikystė, vienintelė, kurią jie gali turėti ir jiems nebus suteikta antra galimybė”.

Buvęs olimpinės rinktinės plaukimo treneris Brian Sutton nuolatos susiduria su apsėstais tėvais. Jų elgesys kelia jam šleikštulį.

“Nors patys šie tėvai nieko nepasiekė sporte, iš savo vaikų jie tikisi stebuklų, nes jie gyvena vaikų gyvenimus”, - pasakoja treneris. “aš dažnai įsiveliu į ginčus su tokiais tėvais, kai jie ima šaukti ant savo vaikų. Man geriausias būdas užbaigti tokius konfliktus – paklausti, kiek medalių jie yra laimėję”.

“Plaukimo sezono pradžioje aš surenku tėvus ir pasakau jiems, kad jie turi du darbus – atvežti vaikus ir juos pamaitinti”.

“Taip pat primenu, kad jei jie kažkuo nepatenkinti, tai neturėtų pykti ant savo vaikų.”

“Tačiau aš žinau vaikų, kurie susirgo anoreksija dėl to, ką tėvai jiems pasakė apie jų svorį, ir aš žinau apie keturis 13-14 metų vaikus, kurie pabėgo iš namų. Jei nebuvo aikštingi vaikai, jei buvo geri vaikai, kurie negalėjo ištverti nuolatinio tėvų spaudimo”.

Net tai, kad jų dukra varžėsi už Australiją olipinių žaidynių finale, nebuvo pakankamai gerai vienos plaukikės tėvams, pasakoja Sutton.

“Viskas, ką jie sugebėjo pasakyti savo dukrai buvo tai, kad jei ji būtų numetusi dar vieną kilogrąmą, ji galbūt būtų laimėjusi aukso medalį” – sako jis. “Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau, plaukdama ji atidavė save ir aš ja didžiavausi. Bet žinote ką, tas komentaras yra tai, ką mergina prisimena, kai tik mes susitinkame”.

Freeman sako, kad lengva paaiškinti, kodėl tėvai taip apsėsti minties, jog jų vaikas turi tapti super žvaigžde. “Kai kurie tėvai labai daug atiduoda tam, kad jų vaikams pasisektų sporte ir nesąmoningai tiki, kad ta sėkmė priklauso jiems”, - sako psichologas.

“Jie stengiasi nugyventi savo gyvenimus per vaikus ir tai tampa tarsi narkotikas, nes jie įjunka į pripažinimą, kurį gauna būdami gero sportininko tėvais ir jie nori vis daugiau ir daugiau”.

Kartais daugiau nei pats vaikas.