Ar
žinote, ko norite pasiekti
sporte? O ko siekiate kiekvienoje treniruotėje? Varžybose?
Norėčiau,
kad dar kartą atidžiai
perskaitytumėte F. Dodsono citatą puslapio viršuje:
„Be tikslų ir plano jiems
pasiekti esate lyg laivai, pakėlę bures plaukti į niekur“. Ką
gi,
įsivaizduokite, kad jūs neturite tikslo – sportuojate,
kasdien vaikščiojate į
treniruotes, tačiau nežinote, ko tuo siekiate. Taip praeina savaitės,
mėnesiai,
gal net metai – jūs atsigręžiate atgal ir... kaip jūs vertinate tą prabėgusį
laiką? Ar
praleidote jį naudingai?
Manau, šis klausimas sukeltų sumaištį.
Tokioje situacijoje dažnas atsakytų: „nežinau“...
„gal“.... „tikriausiai“... Ir
tokie atsakymai būtų patys nuoširdžiausi – mums
sunku
įvertinti prabėgusį
laiką, jei nežinome, ką norėjome pasiekti, ko norėjome
išmokti,
ką norėjome patobulinti.
Jei sezono metu norėjau pagerinti savo asmeninį rekordą, jei norėjau
susirasti naujų draugų, jei norėjau sustiprėti
fiziškai,
pasibaigus šiam
laikotarpiui, galiu pasakyti, ar man pavyko tikslą pasiekti, ar ne; ką
aš
padariau, kad prie to tikslo priartėčiau; kas man sutrukdė –
tuomet aišku, kaip
aš praleidau laiką - naudingai ar beprasmiškai.
Tarp
mūsų šnekant, veikla
neturint tikslo, panaši į „trypčiojimą
vietoj“ („plaukimą į niekur“), t.y.
šiandien aš pasimokau vieno, rytoj –
kito. Kažką darau, bet neaišku kam...
Galiausiai padarau vienokių pratimų, padarau kitokių, prabėgu tris
kilometrus,
bet visa tai nesusijungia į visumą ir, galima sakyti, treniruotasi buvo
veltui,
nesvarbu, kad salėje praleista ne viena valanda. Taigi tikslas suteikia
kryptį
mūsų veiklai – jei man trūksta greitumo, atliksiu jį
lavinančius pratimus ir
stebėsiu progresą – ar darausi greitesnis, ar ne. Jei man
sunkiai sekasi susikaupti,
užsibrėšiu sau tikslą lavinti dėmesio koncentraciją ir
kiekvienoje treniruotėje
stengsiuos viską atlikti kuo labiau susikaupęs.
Tačiau
tikslai suteikia veiklai
ne tik kryptį bei galimybę vertinti progresą, tikslai taip pat yra
galingas
„varikliukas“, nukreipiantis
mūsų energiją, skatinantis treniruotis, kai būna
sunku, kai jaučiamės pavargę, kai mums skauda, kai tingime, kai
šalta ir lyja,
kai draugai eina į kiną..... Jei treniruojatės
„šiaip“ ar „nežinau
kodėl“, tai
greičiausiai nepraleisite progos smagiai pašėlti su draugais
iki ryto prieš
svarbias varžybas. Tačiau, jei norite tose varžybose gerai pasirodyti,
atsisakysite draugų kvietimo ir verčiau nueisite anksčiau miegoti, nes
žinote,
kad tai padės pasiekti savo tikslus. 
Nepamirškite
ir to, kad tikslai
susiję su jūsų pasitikėjimu
savimi. Kaip atsiranda pasitikėjimas savimi? Ogi
išsikeliant sau tikslus (uždavinius) ir juos įgyvendinant.
Jei
jums pavyksta
nuplaukti distanciją per tokį laiką, kokį buvote sau užsibrėžę,
atsiranda
jausmas „aš galiu!“, jei jums pavyksta
neperdegti
prieš atsakingas varžybas,
kitą kartą jau žinosite: „aš
sugebėsiu!“, jei likus
5 sekundėm iki varžybų pabaigos jūs pataikote tritaškį,
kurio
dėka komanda laimi, viduje jūs didžiuojatės savimi: "va, kaip
aš moku!" – argi tai nėra pasitikėjimo savimi
esmė?
Taigi
– tikslai yra svarbus
sportinės sėkmės veiksnys. Jie suteikia treniruotėms kryptį
(„kur plaukti“),
nusako, kiek jau pasiekėte („kokį atstumą jau
nuplaukėte“), motyvuoja (skatina
„plaukti per audrą“) ir didina pasitikėjimą savimi
(„aš galiu, aš moku
plaukti“).
Tikslai
taip pat gali sumažinti įtampą ir padėti susitvarkyti
su jauduliu svarbiausiomis
varžybų akimirkomis. Bet tik tuomet, kai tai yra
konkretūs atlikimo tikslai. Kai varžybose primenate sau, ką jūs turite
padaryti (kaip atlikti posūkius plaukime, kaip atlikti šūvį,
kaip mesti kamuolį į krepšį ir t.t.), jūs ne tik perkeliate
mintis nuo jus gąsdinančių dalykų (grėsmingai atrodančių varžovų,
nepalankiai nusiteikusių žiūrovų, minčių apie galimas nesėkmes ir
pralaimėjimus), bet ir pasakote sau, ką konkrečiai turite padaryti. O
visa tai padeda pasiekti taip trokštamus rezultato tikslus
(laimėti, užimti prizinę vietą ir taip toliau). Štai jums
pavyzdys - įsivaizduokite, kad likus 10s iki varžybų pabaigos jūsų
krepšinio komanda pralaimi 2 taškais. Treneris
patiki
paskutinį metimą jums. Tikriausiai vienaip jausitės galvodamas:
"šiuo metimu turime (turiu) laimėti varžybas" ir
kitaip:
"tiesiog turiu pataikyti metimą". Kada jaudulio bus mažiau?
Visa
tai, ką
jau perskaitėte, greičiausiai jums nebuvo nauja. Tiesą sakant,
esu įsitikinusi, kad jei skaitote šį straipsnį,
jums rūpi
jūsų sportiniai
pasiekimai. Taigi vargu, ar esate tie laivai, pakėlę bures plaukti į
niekur. Greičiausiai turite kažkokius tikslus, svajones,
įsivaizdavimus
apie tai, ką norėtumėte pasiekti sportuodami. Ką gi, belieka
pasitikslinti, kiek jūsų tikslai atitinka tikslų
užsibrėžimo principus.
***
Visai neseniai aptikau dar vieną
citatą apie
tikslų arba treniruotės plano svarbą. Jos autorius – rusų sporto
psichologas R.M. Zagainov,
pasakojantis apie savo darbą su A. Jagudin ir jo trenere T. Tarasova*. Šioje citatoje
puikiai atsispindi, kad aiškus tikslų užsibrėžimas
– tai
ne tik sportininko, bet ir jo trenerio atsakomybė:
Aš
įsikišau net į treniruočių procesą.
Pavyzdžiui, ji kreipiasi į mokinį: “Lioša, dar
kartelį padaryk “maketą”
(“maketas” – tai čiuožimas be
šuolių). O jis jai atsako: “Kokį dar
maketą?” Ji
užverda. Po treniruotės pastebiu:
“O juk sportininkas tą akimirką buvo teisus.”
– “Kaip teisus?!” Aiškinu:
“Visa tai turi būti užrašyta treniruotės plane.
Sportininkas nusiteikia tam tikro darbo atlikimui ir jį atlieka, o tuo
pačiu
stiprina savo pasitikėjimą savimi.” Tarasova:
“Planų aš nerašysiu”.
– “Tatjana
Anatoljevna, aš dar nebaigiau. Yra tokia prielaida:
psichologinis ruošimas
prasideda tuo, jog sportininkas mato ant sienos pakabintą planą ir
mato, kad
tas planas įvykdomas… Jei ten būtų parašyta -
maketas 3 kartus, jis jums taip
nebūtų atsakęs. O jei būtų atsakęs, čia jau aš būčiau
įsikišęs...”
*Šaltinis Р.М.
Загайнов: Безжалостный мир спорта. Visą
straipsnį rusų kalba
galite pasiskaityti čia