Atlikimo
strategijos
Fizinės
veiklos, ypač
reikalaujančios ištvermės (tokios kaip, pavyzdžiui,
bėgimas), metu sportininkai susiduria su įvairiais sunkumais, pvz.,
jaučia
skausmą arba nuovargį. Paprastai manome, kad sportininko pastangos bei
tolimesnis elgesys (ar jis nuspręs sustoti, ar tęsti veiklą) priklausys
nuo jo
fizinių galimybių bei valios. Paprastai kalbant: „kuo
stipresnė sportininko
valia, tuo lengviau jis nugalės iškilusius
sunkumus“. Valia suprantama kaip tam
tikra žmogaus savybė, sugebėjimas sąmoningai reguliuoti savo elgesį ir
veiklą,
siekiant tikslo. Tačiau
toks apibrėžimas gana abstraktus ir, tiesą sakant, ne visuomet nurodo
sportininkui ar treneriui, ką daryti, jei tos valios
“trūksta”. 
Vienos
iš psichologijos krypčių, t.y. kognityvinės
psichologijos (labai populiarios JAV), atstovai sportininko pastangas
ir elgesį
sieja su kognityviniais procesais, t.y. tuo, kas “vyksta
sportininko galvoje”.
Dar tiksliau – tuo, kokias strategijas naudoja sportininkas.
Šios strategijos
vadinamos labai įvairiai – kognityvinės strategijos, atlikimo
strategijos,
įveikos strategijos. Jei sportininkas pasirenka netinkamas strategijas,
jis
deda mažiau pastangų ir jo atlikimas būna prastesnis. Todėl svarbu
žinoti,
kokios strategijos padeda konkrečiam sportininkui ir naudoti būtent
jas. O
kalbant apie valią, - ją galime apibrėžti kaip sąmoningą
veiksmingų atlikimo strategijų pasirinkimą bei naudojimą.
Kitaip
sakant, reikia stebėti savo mintis bei tai, į ką nukreiptas dėmesys, ir
pastebėjus atlikimui trukdančias mintis, jas keisti tokiomis, kurios
padeda
atlikti veiklą.
Išskiriamos
konkretesnės minėtų strategijų grupės,
pavyzdžiui, asociacija ir disociacija. Asociacinė strategija
reiškia tai, kad
sportininko dėmesys sutelkiamas į vidinius pojūčius (pvz., raumenų
įtempimą,
širdies ritmą, kvėpavimo dažnumą) bei esminius veiklos
aspektus (pvz., jėgą,
tempą, ritmą, užimamą poziciją varžybose, techniką). Disociacinė
strategija
reiškia tai, kad dėmesys nukreipiamas nuo veiklos. Asociacinė
strategija leidžia nuolatos stebėti savo kūno procesus bei
keisti
kai kuriuos veiklos parametrus, pvz., bėgime – žingsnio
amplitudę, kūno
poziciją, tempą. Dėl to pats atlikimas
(bėgimas, plaukimas, važiavimas dviračiu, irklavimas ir t.t.) dažnai būna geresnis. Disociacinė
strategija (galvojimas apie įvairius pašalinius
dalykus, muzikos
klausymasis ir pan.) leidžia atitrūkti nuo veiklos, nuo streso
šaltinio. O tai,
savo ruožtu, padeda ilgiau
ištverti skausmą bei
nuobodulį.
Pastebima,
kad didesnio meistriškumo sportininkai didesnę
laiko dalį naudojasi asociacine strategija. Pavyzdžiui, bėgikai
dažniausiai
stengiasi sutelkti dėmesį į bėgimo techniką
bei bėgimo tempo
palaikymą. Tačiau
sportininkas (bėgikas, plaukikas, dviratininkas) negali visą laiką
naudoti tik
asociaciją. Svarbu retkarčiais pakeisti šią strategiją
disociacija, t.y.
nukreipti dėmesį nuo veiklos, pavyzdžiui, į aplinką (žiūrovus,
varžovus, medžius).
Taigi
norėdami, kad geriau sektųsi atlikti fizinę veiklą,
turėtume daugiausia dėmesio skirti savo kūno pojūčiams
(širdies ar kvėpavimo
ritmui, raumenų įtempimui) bei įvairiems tos veiklos aspektams (tempui,
ritmui,
amplitudei), tačiau NE sunkumo pojūčiui, ir kartais leisti sau
pailsėti,
nukreipdami mintis nuo atliekamos veiklos.
Keletas
strategijų, kurios taip pat galėtų būti naudingos:
· pozityvi vidinė
kalba (savęs drąsinimas, skatinimas, pvz.,
“bėk! bėk!”, “laikyk
tempą!”, “greičiau!”, “tu gali,
nagi!”, bei konkrečių užduočių sau iškėlimas,
pvz., “kreipk dėmesį į tempą”,
“aukščiau kelk kojas”, “daryk
platesnį žingsnį”,
„ištiesk kojas“);
· tikslų užsibrėžimas
(“turiu nubėgti…”, “turiu
padaryti…”);
· teigiamų pasekmių
numatymas (“kaip
bus šaunu, kai baigsiu distanciją”, “jei
šią distanciją ir baigsiu tokiu tempu,
kaip dabar, tikrai galėsiu savim didžiuotis!”)
Savo klausimus ir komentarus rašykite
man.
Kiti straipsniai sporto psichologijos temomis
|
