Mokymas apie skausmą ir skausmo valdymas sportinių traumų reabilitacijoje

pagal Jim Taylor *

Šiame straipsnyje autorius, Jim Taylor, aptaria skausmo vaidmenį sportinių traumų reabilitacijoje. Apžvelgiamos labiausiai paplitusios skausmo teorijos, reabilitacijos metu patiriamo skausmo tipai, informacija, kurią teikia skausmas, skausmo intensyvumo įvertinimo būdai, medikamentiniai ir nemedikamentiniai skausmo malšinimo būdai.

 

Mokymas apie skausmą ir skausmo valdymas sportinių traumų reabilitacijos metu

Skausmas yra bene didžiausia kliūtis, stabdanti reabilitaciją. Skausmas persmelkia visus reabilitacijos aspektus, tačiau nepaisant tokios jo svarbos, laiko sportininkų informavimui apie skausmą, jo poveikį ir valdymą skiriama labai mažai. Taigi skausmas prastai suprantamas ir jau vien jo atsiradimas gijimo metu, sukelia grandinę fiziologinių ir psichologinių reakcijų, didinančių skausmą ir kartu stabdančių reabilitaciją.

Taylor atkreipia dėmesį į tai, kad skausmas yra subjektyvus patyrimas, kas reiškia, jog žmonės skiriasi tuo, kaip patiria skausmą ir kiek jo gali iškęsti. Todėl žmonėms sunku išmatuoti kito jaučiamo skausmo intensyvumą ir tiksliai pasakyti, koks skausmo malšinimo būdas, medikamentinis ar nemedikamentinis, jam labiau tiktų.

Sportininkų mokymas apie skausmą, kaip rašo Taylor savo straipsnyje, prasideda nuo to, kad sportininkas sužino, kas veikia jo skausmo suvokimą ir kaip skausmas veikia jį patį. Vėliau sportininkas išmoksta atskirti vieną skausmo tipą nuo kito. Tuomet jis gali suprasti, ką jam „sako“ skausmas, t.y. atpažinti jaučiamo skausmo tipą ir panaudoti jį kaip informaciją reabilitacijos procese. Galiausiai traumuotas sportininkas išsiugdo nemedikamentinio skausmo valdymo technikų įgūdžius ir jomis papildo arba pakeičia medikamentinį skausmo malšinimą.

Įvairūs tyrimai, kuriais buvo tirtas nemedikamentinių skausmo valdymo technikų veiksmingumas, rodo, kad jų dėka gali padidėti skausmo tolerancija (kiek skausmo žmogus gali ištverti) ir sumažėti jaučiamo skausmo intensyvumas. Tačiau dažnai treneriams ir patiems sportininkams neužtenka žinių arba tikėjimo nemedikamentinių skausmo valdymo technikų veiksmingumu, todėl jos naudojamos retai.

 

Skausmo teorijos

Kad lengviau būtų suprasti skausmą ir jo valdymą, naudinga apžvelgti dvi labiausiai paplitusias skausmo teorijas – tai skausmo vartų teoriją (Melzack ir Wall, 1965**) ir lygiagretaus informacijos apdorojimo teoriją (Leventhal ir Everhart, 1979).

Pasak skausmo vartų teorijos, skausmo impulsai aferentiniais takais kyla iš stimuliacijos taško (skaudamos vietos) per nugaros smegenis (stuburą) į galvos smegenis. Kai kuriais atvejais, galvos smegenys aktyvuoja eferentinius (nusileidžiančius) takus, kurie paveikia kylančius skausmo impulsus. Pastarieji gali būti slopinami arba aktyvinami (skausmo vartai užsirado arba atsidaro). Skausmo vartus veikia tokie psichologiniai procesai kaip dėmesys, emocijos, ankstesnis patyrimas.

Lygiagretaus informacijos apdorojimo teorija daugiau dėmesio skiria psichologiniams veiksniams, veikiantiems skausmą. Pagal šią teoriją, skausmas gali būti apdorojamas dviejuose kanaluose: informaciniame ir emociniame. Informaciniame kanale apdorojama tokia informacija kaip priežastis, vieta, sensorinės skausmo ypatybės. Emociniame kanale sukuriama bendra sužadinimo būsena ir specifinės emocijos, tokios kaip baimė, distresas, vengimas. Patiriant skausmą, susiformuoja schema, kuri atspindi informacinius ir emocinius skausmo patyrimo aspektus. Kai kitą kartą tas žmogus patiria skausmą, jo patyrimas priklauso nuo to, kokie schemos aspektai aktyvuojamii. Be to, šios schemos apsprendžia, į ką, jausdamas skausmą, žmogus kreips dėmesį. Kai žmonės kreipia dėmesį į informacinius skausmo aspektus, skausmas mažesnis nei tuomet, kai dėmesys kreipiamas į emocinius komponentus.

Skausmo tipai

Skausmas yra normalus ir nuolatinis dalyvavimo daugumoje sporto šakų palydovas. Tačiau neaišku, ar galima šį skausmą prilyginti skausmui, jaučiamam reabilitacijos metu. Šie du skirtingi skausmo tipai suvokiami skirtingai ir sukelia skirtingus atsakus. Sportuojant patiriamas skausmas paprastai būna ūmus, trumpalaikis, kontroliuojamas, panorėjus jį galima sumažinti. Jį lydi teigiamos emocijos, pasitenkinimo jausmas, didėjantis meistriškumas, ir stiprėjantis gerbūvio jausmas. Taigi sportuojant patiriamas skausmas suprantamas kaip teigiamas ir lengvinantis dalyvavimą sporte bei skatinantis sportininkus labiau stengtis ir siekti aukštesnio meistriškumo.

Tuo tarpu traumos skausmas, kaip pastebi Taylor, paprastai būna lėtinis, ilgai trunkantis, nekontroliuojamas, žymintis grėsmę fiziniam gerbūviui ir motyvuojantis sportininką saugoti sužeistą vietą. Į traumos skausmą sportininkai reaguoja pasitikėjimo savimi ir motyvacijos sumažėjimu, padidėjusiu nerimu ir prislėgta nuotaika, baimės jausmu. Todėl traumos skausmas suprantamas kaip neigiamas ir stabdantis reabilitacijos procesą, galintis apsunkinti gijimą bei grįžimą į aktyvią sportinę veiklą.

Skausmas paprastai skirstomas į ūmų ir lėtinį, tačiau mokant sportininkus geriau suprasti ir valdyti savo skausmą, geriau remtis kitu skirstymu. Šis skirstymas apima paaiškinimą traumuotam sportininkui, kada jo patiriamas skausmas yra tiesiog šalutinis krūvių, tenkančių pažeistai vietai, efektas, o kada – svarbus galimos tolimesnės žalos ženklas.

Nepavojingas skausmas, pasak Taylor, paprastai apibūdinamas kaip bukas, pasklidęs, po pratimų besitęsiantis trumpą laiką ir nelydimas patinimo, vietinio jautrumo ar užsitęsusio skausmingumo. Žalingas skausmas paprastai būna aštrus, lokalizuotas traumuotoje vietoje, patiriamas tiek pratimų metu, tiek po jų, paprastai lydimas patinimo, vietinio jautrumo ir užsitęsusio skausmingumo. Tokio skausmo pojūčių atskyrimo pateikimas sportininkui gali padėti jam geriau suprasti, kokį būtent skausmą jis patiria. Tai, savo ruožtu, daro poveikį tam kaip sportininkas įvertina skausmą (kaip žalingą ar nepavojingą), suvokia jį (kaip teigiamą ar neigiamą) ir reaguoja (tęsia veiklą ar sustoja). Ši seka gali nulemti skausmo poveikį reabilitacijos kokybei.

Skausmas kaip informacija

Paprastai skausmas suvokiamas kaip nemalonus patyrimas, kurio reiktų vengti. Tačiau vienas iš privalumų, kuriuos teikia sportininkų mokymas atskirti žalingą ir nepavojingą skausmą bei pajusti jį naudojant matavimus, yra tas, kad skausmas tampa svarbia informacija, galinčia palengvinti reabilitacijos procesą. Suprasdamas juntamą skausmą ir tai, kaip šis veikia jį fiziškai ir psichologiškai, sportininkas jaučiasi galįs labiau kontroliuoti savo skausmą. Skausmo supratimas taip pat leidžia tinkamai valdyti skausmą bei bendradarbiauti su reabilitologu, derinant reabilitacijos programą pagal poreikius.

Sugebėjimas tinkamai atpažinti skausmą veikia traumuoto sportininko skausmo suvokimą bei nuostatas į jį. Pavyzdžiui, prieš išmokdamas atskirti nepavojingą skausmą nuo žalingo, sportininkas galėjo imti nerimauti ir sustabdyti reabilitacijos programą, pajutęs skausmą. Įgijęs žinių, nepavojingą skausmą jis vertina kaip normalų ir sveiką gijimo proceso aspektą ir skausmas tampa teigiamu bei motyvuojančiu veiksniu, kuris lengvina reabilitaciją.

Lygiai taip pat žalingas skausmas gali būti panaudotas kaip informacijos apie įvairius reabilitacijos programos aspektus šaltinis. Atsižvelgiant į šią informaciją galima keisti reabilitacijos tempą, fizinės terapijos užsiėmimų kiekį ir intensyvumą, atsigavimo laikotarpius tarp fizinės terapijos užsiėmimų.

Skausmo matavimas

Yra keletas instrumentų, leidžiančių įvertinti skausmo intensyvumą ir kokybę reabilitacijos metu, įskaitant skausmo piešinius, McGill skausmo klausimyną, vizualinio atitikmens skales ir kt.

Thorn ir Williams (1989) sukūrė Patiriamo Diskomforto Vertinimo skalę (Ratings of Perceived Discomfort), kurią sudaro diskomforto įvertinimas skaitmenine išraiška nuo 0 iki 100. 0 reiškia, kad nėra diskomforto, 50 – kad diskomfortas vidutinis, o 100 -  kad  diskomfortas kankinantis.

Ši skausmo įvertinimo skalė traumuotiems sportininkams gali padėti keliais būdais. Ji gali padėti atpažinti ir atskirti skirtingo intensyvumo skausmus, patiriamus reabilitacijos metu. Tai gali atskleisti, ar skausmas nepavojingas, ar žalingas, ir kada jau reikia kokio nors skausmo malšinimo (medikamentinio arba nemedikamentinio).  Skalė gali padėti pastebėti, kokiose situacijose ir kodėl atsiranda skausmas. Ji taip pat gali informuoti apie įvairių skausmo malšinimo technikų veiksmingumą. Galiausiai skalė gali didinti skausmo kontrolės pojūtį.

Sunkumų kyla tuomet, kai traumuotas sportininkas neprisipažįsta jaučiąs skausmą. Taip elgtis jį gali skatinti įvairios priežastys, pavyzdžiui, „kieto sportininko“ mentalitetas arba noras parodyti, kad reabilitacijos progresas daug didesnis nei iš tikrųjų yra. Nepripažindami skausmo, traumuoti sportininkai rizikuoja patekti į situaciją, kur bus komplikacijos, sulėtės gijimas, padidės kartotinės traumos tikimybė. Todėl reabilitologai turėtų kreipti dėmesį į netiesioginius ženklus, liudijančius apie sportininko patiriamą skausmą. Tokie ženklai gali būti nenoras, aktyvus vengimas, nervingumas atliekant specifinius reabilitacijos pratimus ar grįžtant į sportinę veiklą, veido mimika, raumenų įtampa, neigiamos emocijos. Taip pat tokie netiesioginiai ženklai gali būti nuovargis, miego sunkumai, sumažėjęs aktyvumas mokykloje, darbe, socialiniame gyvenime, bei emocionalumas.

Skausmo matavimas turėtų būti įvairiapusiškas, apimantis tiesioginius ir netiesioginius matus, įtraukiantis patį sportininką, medicininį personalą ir kitus žmones, galinčius pateikti svarbios informacijos. Skausmo matavimo tikslas yra padėti sportininkui suprasti jaučiamą skausmą ir tai, kaip jis veikia gijimo procesą, bei pagrįsti skausmo valdymo programą, susidedančią iš medikamentinių ir nemedikamentinių priemonių skausmo malšinimui.

Medikamentinis ir nemedikamentinis skausmo valdymas

Viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria sportininkai jausdami skausmą reabilitacijos metu, yra bejėgiškumo ir kontrolės praradimo jausmai. Šios reakcijos gali padidinti skausmą, pabloginti reabilitacijos kokybę ir sulėtinti gijimo procesą. Skausmą galima kontroliuoti vaistais, tačiau tiek gydantis daktaras, tiek traumuotas sportininkas gali turėti abejonių dėl vaistų dozės bei vartojimo trukmės. Gydytojams susirūpinimą kelia priklausomybės problemos, ypač sunkių traumų ir ilgų reabilitacijų atvejais, o taip pat skausmo, kuris gali būti informatyvus, maskavimo problema.

Traumuoti sportininkai dažnai linkę vengti vaistų, nes jie yra suvokiami kaip sveikatai žalinga priemonė, be to, vaistai skausmo kontrolę perkelia nuo pačio sportininko, o taip pat kai kurie vaistai turi nemalonų šalutinį poveikį.  Reikia atsižvelgti ir į tai, kad kai kurie sportininkai laikosi nuomonės, jog skausmo iškentėjimas be vaistų yra tikro „kietumo“ ženklas.  Taigi, kaip rašo Taylor, gydytojai ir traumuoti sportininkai gali norėti sumažinti medikamentinio skausmo malšinimo būdų naudojimo poreikį.

Naudojant nemedikamentines skausmo valdymo technikas, galima įžvelgti keletą privalumų. Fiziniame lygmenyje sportininkai jaučia mažiau skausmo ir galima išvengti nereikalingų vaistų dozių. Be to, skausmas nesutrikdo natūralių kūno gijimo procesų. Skausmo valdymas be vaistų turi ir psichologinių bei emocinių privalumų. Didėja skausmo kontrolės jausmas, o kartu ir pasitikėjimas savimi bei motyvacija. Traumuoti sportininkai bus geriau nusiteikę, atsipalaidavę, susikoncentravę, o visa tai teigiamai veiks reabilitacijos procesą.

Tačiau  reikia pažymėti, kad nemedikamentinis skausmo malšinimas neturėtų visiškai pakeisti medikamentinio skausmo malšinimo. Greičiau į jį reiktų žiūrėti kaip į vertingą papildą medikamentiniam gydymui reabilitacijos metu.

Patys sportininkai, išmokę atpažinti savo skausmą gali geriausiai pasakyti, kokie skausmo malšinimo būdai (medikamentiniai ar nemedikamentiniai) jiems tinka labiausiai. Žinoma, priimant vieną ar kitą sprendimą, būtina pasitarti su gydytoju.

Medikamentinis skausmo malšinimas

Vaistų vartojimas malšinant skausmą yra būtina ir svarbi kiekvieno gydymo dalis, ypač iš karto po traumos ar operacijos. Vaistų tipas, dozės bei vartojimo trukmė priklauso nuo traumos pobūdžio. Prieš pradedant vartoti vaistus geriausia pasitarti su gydytoju. Nestipriam skausmui malšinti gali būti naudojamas aspirinas, ibuprofenas. Pastarieji ne tik mažina skausmą, bet ir veikia kaip priešuždegiminiais vaistai.

Vidutiniam skausmui malšinti naudojami nestiprūs opioidai. Stipriam skausmui malšinti skiriami stiprūs opioidai, tokie kaip morfinas. Jei paprastai naudojami pradinėse traumos gydymo fazėse.

Chroniškas skausmas dažniausiai malšinamas pasitelkiant ne tik vaistus, bet ir nemedikamentines technikas. Kadangi toks skausmas sukelia neigiamus išgyvenimus (pvz., nerimą ir/ar prislėgtą nuotaiką) ir sutrikdo fizinį funkcionavimą, skausmas tik didėja ir susidaro ydingas ratas.  Todėl šio skausmo valdymui pasitelkiama medikų, psichologų, fizioterapeutų ir kitų specialistų pagalba.

 

Nemedikamentinis skausmo malšinimas

Nemedikamentinės skausmo malšinimo strategijos gali būti suskirstytos į dvi grupes: skausmo sumažinimas ir dėmesio sutelkimas į skausmą. Skausmo mažinimo technikos tiesiogiai veikia skausmą ir taip jį sumažina. Šios technikos sumažina fiziologinius procesus ir kartu sumažina skausmą. Tokios technikos tai - gilus kvėpavimas, raumenų atpalaidavimas, meditacija, gydomasis masažas.

Dėmesio sutelkimo į skausmą technikos reiškia dėmesio nukreipimą į (asociacija) arba nuo (disociacija) skausmo taip jį sumažinant. Tokios technikos tai – dėmesio nukreipimas į išorę, malonių vaizdinių kūrimas, neutralių vaizdinių kūrimas, ritmiška kognityvinė veikla, skausmo pripažinimas, teatrališka įveika, situacijos įvertinimas ir hipnozė.

Šalia šių psichologinių technikų yra daug kitų, kurios šiame straipsnyje nebus apžvelgtos. Tarp jų – įvairios šildymo technikos, ultragarsas, šaldymas, elektrinė stimuliacija, manualinė terapija, akupunktūra.

Skausmo sumažinimas

Skausmo mažinimo technikų tikslas yra sumažinti fiziologinius pokyčius, kurie didina skausmą, pvz., raumenų spazmus. Tokie pokyčiai skatina norepinefrino išsiskyrimą, o tai didina skausmo receptorių jautrumą, todėl sportininkas jaučia didesnį skausmą, nei turėtų. Šios skausmo mažinimo technikos pasitelkia į pagalbą fiziologinę relaksaciją. 

Gilus kvėpavimas. Tai greičiausiai paprasčiausia, svarbiausia, tačiau dažnai ignoruojama skausmo mažinimo technika. Gilus kvėpavimas turi keletą teigiamų poveikių. Skausmas sutrikdo kvėpavimą, o tai sumažina kraujo apytaką ir sukelia raumenų spazmus. Toks deguonies trūkumas dar labiau didina raumenų įtampą ir kartu skausmą. Gilus kvėpavimas sumažina simpatinės nervų sistemos aktyvumą, leidžia kūnui gauti pakankamai deguonies, atpalaiduoja raumenis ir padidina parasimpatinės nervų sistemos aktyvumą. Be to, gilus kvėpavimas padeda nukreipti dėmesį nuo skausmo prie kvėpavimo.

Gilus kvėpavimas yra fundamentali technika, įeinanti į visas kitas skausmo mažinimo technikas, aprašomas žemiau.

Raumenų atpalaidavimo technikos. Jos atpalaiduoja raumenis, gerina kraujotaką ir mažina skausmą. Yra išskiriamos 2 technikos – pasyvi ir progresyvi relaksacija. Tyrimai rodo, kad šios technikos veiksmingai padeda sumažinti skausmą.

Raumenų relaksacija gali būti naudojama pertraukėlėse tarp pratimų arba po treniruotės, kai skausmas yra gana stiprus, taip pat prieš miegą, jei skausmas trukdo užmigti.

Meditacija. Įvairių formų meditacija padeda pasiekti atsipalaidavimo būseną ir sumažinti skausmą. Šiame J.Taylor straipsnyje neaprašinėjamos visos meditacijos formos, tačiau skaitytojai supažindinami su Benson (1975) pasiūlyta meditacija. Joje vartojamas žodis „Vienas“, kaip mantra, į kurią gali susitelkti žmogus. Šia meditacija reiktų užsiimti dukart per dieną po 15-20 minučių. Pirmiausia reiktų susirasti ramią vietą ir patogiai įsitaisyti. Toliau, užmerkus akis, kartojama mantra ir giliai įkvepiama su kiekvienu žodžiu. Dėmesys savaime nuslysta nuo mantros prie atsipalaidavimo pojūčio, kitų minčių ir vėl grįžta prie mantros.

Kaip ir raumenų relaksacija, meditacija priešingai veikia simpatinės nervų sistemos veiklą, didinančią skausmą, bei nukreipia dėmesį nuo skausmo į malonų atsipalaidavimo pojūtį. 

Gydomasis masažas. Ši technika derinama su fizioterapija. Masažo metu mechaniškai manipuliuojama raumenimis ir mažinamas skausmas. Konkrečios technikos priklauso nuo masažo specialisto ir specifinių paciento, šiuo atveju traumuoto sportininko,  poreikių.

Dėmesio sutelkimo technikos

Tai yra dėmesio kontrolės, arba dėmesio sutelkimo technikos. Dėmesio sutelkimas dalijamas į asociacines ir disociacines strategijas. Disociacinės strategijos reiškia tai, kad dėmesys nukreipiamas nuo jaučiamo skausmo į kitus dalykus, esančius traumuoto sportininko dėmesio lauke. Tokia strategija grindžiama tuo, kad nekreipdamas dėmesio į skausmą, sportininkas jį suvoks kaip silpnesnį. Disociacinės strategijos, tiek vidinės, tiek išorinės, yra dažnai naudojamos, dėl savo naudojimo paprastumo ir įvairovės. Be to, natūralus žmogaus polinkis yra vengti, o ne galvoti apie nemalonius pojūčius. Asociacinės strategijos reiškia, kad dėmesys sutelkiamas į skausmą ir jo reinterpretaciją (t.y. kitokią interpretaciją). To dėka pakeičiamas skausmo suvokimas ir skausmas imamas suvokti kaip ne toks stiprus.

Taylor savo straipsnyje taip pat aptaria dėmesio nukreipimą į vidų ir į išorę. Dėmesio nukreipimas į išorę reiškia, kad dėmesys kreipiamas į aplinkoje esančius vaizdus bei garsus. Dėmesio nukreipimas į vidų reiškia, kad dėmesys kreipiamas į žmogaus vidų – jo mintis, emocijas, fizinius pojūčius. Kiekvienam iš mūsų būdingas tam tikras dėmesio stilius, kuris ir apsprendžia, į ką mums bus įdomiau ir įprasčiau kreipti dėmesį.

Asociacijos ir disociacijos strategijų veiksmingumo skausmo valdyme palyginimas rodo, kad ir viena, ir kita strategija turi savų privalumų. Todėl jų naudojimas priklauso dar ir nuo situacijos. Manoma, kad disociacija duoda geresnius trumpalaikius rezultatus, o asociacija – ilgalaikius. Todėl panašu, kad disociacija labiau tinka mažesnių traumų, ūmaus skausmo ir trumpalaikės reabilitacijos metu, o asociacija, akcentuojanti informacinius skausmo aspektus, – tuomet, kai patiriama sunkesnė trauma bei skausmas yra ilgalaikis kaip ir reabilitacija.

Verta prisiminti, kad kartais disociacinės technikos gali būti savotiškai žalingos. Nekreipdamas dėmesio į skaudamą vietą, sportininkas gali persistengti, o tuomet įvyks kartotinė trauma ar paūmėjimas. Arba priešingai, nukreipdamas dėmesį į šalutinius dalykus, sportininkas gali nepakankamai stengtis atlikdamas fizinius pratimus.

Asociacinės technikos ne tik padeda sumažinti skausmą, bet ir padeda pasinaudoti skausmu kaip informacija apie tai, kiek pastangų reikia įdėti, kiek intensyviai dirbti reabilitacijos metu.

Dėmesys nukreiptas į išorę. Bėda ta, kad skausmas yra labai galingas dirgiklis, pritraukiantis dėmesį. Kuo labiau traumuotas sportininkas sutelkia dėmesį į skausmą (nenaudodamas tinkamų asociacinių strategijų), tuo skausmas atrodo intensyvesnis. Jei pavyksta dėmesį nukreipti nuo skausmo, jis ima atrodyti silpnesnis. Tačiau dėl skausmo kaip dirgiklio galingumo, neužtenka tiesiog nukreipti dėmesį į kažką kita, pvz., pravažiuojantį automobilį. Tas kitas objektas taip pat turi būti stiprus, reikšmingas vizualinis, garsinis ar koks kitos dirgiklis.

Dėmesio nukreipimo į išorę technikos gali būti suskirstytos į dvi grupes: emociškai reikšmingos ir intelektualiai įtraukiančios. Tie dirgikliai, kurie sukelia stiprias emocijas, nesuderinamas su skausmu, šiuo atveju bus veiksmingiausi. Tai gali būti patinkanti muzika, įdomus filmas, televizijos laida ar knyga, gurmaniškas patiekalas, triukšminga aplinka, tokia kaip vakarėlis ar prekybos centras. Intelektualiai įtraukiančios technikos neturi emocinio reikšmingumo, todėl pasitelkia dėmesį ir intelektinį įsitraukimą į veiklą, kurie nukreipia dėmesį nuo skausmo. Tam, kad pavyktų dėmesį atitraukti nuo skausmo, reikia užsiimti sudėtingesnėmis užduotimis. Tai gali būti žaidimas šachmatais, lėktuvo modelio konstravimas, knygos skaitymas, pokalbis.

Malonių vaizdinių kūrimas. Ši vidinė disociacinė technika veiksmingai padeda sumažinti skausmą, nukreipdama dėmesį nuo skausmo į malonius vaizdinius bei sukurdama atsipalaidavimo pojūtį.

Neutralių vaizdinių kūrimas. Šios technikos esmė ta, kad sportininkai mintyse užsiima kokia nors įtraukiančia veikla, pavyzdžiui, peržaidžia šachmatų partiją, stato namą, įsivaizduoja, kaip atlieka kokius nors savo sporto šakos veiksmus.

Ritmiška kognityvinė veikla. Ši vidinė disociacinė technika reiškia, kad sportininkas mintyse atlieka kartotinius veiksmus. Nors tokia veikla nėra labai įtraukianti, visgi ritmo palaikymas reikalauja dėmesingumo, todėl dėmesys nukreipiamas nuo skausmo. Tokios veiklos pavyzdžiai – skaičiavimas atgal nuo 100, mantros kartojimas kaip meditacijoje, dainavimas mintyse.

Skausmo pripažinimas. Tai vidinė asociacinė strategija, kuri pasitelkia vaizduotę ir taip padaro skausmą labiau apčiuopiamą bei kontroliuojamą. Skausmui suteikiamos fizinės savybės, tokios kaip dydis, spalva, garsas ir judesys. Kai skausmui suteikiama fizinė forma, juo lengviau manipuliuoti ir taip jis sumažinamas. Pavyzdžiui, sportininkas gali savo skausmą suvokti kaip didelį, duriantį, ryškiai raudoną, garsų ir besisukantį. Keisdamas šį vaizdinį į mažesnį, lygų, mėlyną, tylų ir ramų, jis gali keisti skausmo pojūtį.

Teatrališka įveika. Sportininkas kuria fantazijas, kurios padeda jam įveikti iškylančius sunkumus. Kitaip sakant, iškylančios kliūtys interpretuojamos naujai. Galite prisiminti amerikietiškus filmus, kuriuose rodoma, kaip sportininkai ruošiasi lemiamoms kovoms – paprastas pasiruošimas paverčiamas tikru epu (skamba didinga muzika, herojus rodomas kaip didvyris).

Pasitelkdamas šią vidinę asociacinę strategiją skausmo malšinimui, sportininkas gali įsivaizduoti save kaip kareivį, o savo traumą - kaip didvyrio kelią, įveikiant kliūtis. Taip skausmas, kuris iš pradžių buvo suvokiamas kaip neigiamas, tampa judėjimo savo tikslų link įrodymu.

Situacijos įvertinimas. Ši strategija siejasi su informaciniais skausmo aspektais. Tai išorinė asociacinė strategija, kurią dažnai naudoja ilgų distancijų bėgikai, norėdami sumažinti patiriamą diskomfortą. Ji apima skausmo priežasčių įvertinimą ir šios informacijos panaudojimą skausmo valdymui.

Hipnozė. Ji tradiciškai suprantama kaip sąmonės būsenos pakeitimas, pasitelkiant įvairias įtaigos strategijas. Hipnozė nukreipia dėmesį, sukelia gilaus atsipalaidavimo būseną ir sumažina skausmą.

Šiame straipsnyje buvo aptartos įvairios nemedikamentinės skausmo įveikos strategijos, kurios sportininkams dažnai yra nepakankamai pažįstamos ir todėl retai naudojamos. Susipažinimas su jomis kaip tik ir gali paskatinti jų naudojimą sportinių traumų reabilitacijos metu.



*Straipsnio publikacijai šioje svetainėje buvo gautas autoriaus leidimas. Čia straipsnis pateikiamas kiek sutrumpintas, visą straipsnį anglų kalba galite pasiskaityti čia. 
Straipsnio nuoroda žurnale: Taylor, J., & Taylor, S. (1998). Pain education and management in the rehabilitation from sports injury. The Sport Psychologist, 12, 68-88. Atgal

** lietuviška straipsnio versija. Skausmo mechanizmai: nauja teorija. Skausmo medicina, 2002, Nr.4 Atgal

Savo klausimus bei komentarus rašykite man.


Dar galite pasiskaityti:

Miofascialiniai skausmai

Kiti straipsniai sporto psichologijos temomis