Mitai apie sporto psichologiją

Šia tema esu parašiusi straipsnį „Sporto psichologija – kodėl jos vengiame?“, kurį galima rasti žurnale „Treneris“ (2005m., Nr.2).  

Mitai, kuriuos netrukus paminėsiu, mano nuomone, svarbūs tuo, jog atspindi sportininkų ir trenerių įsitikinimus, trukdančius jiems kreiptis į (sporto) psichologą. Dar daugiau, manau, jog įsisąmoninę tokius savo įsitikinimus ir juos peržvelgę, sportininkai bei jų treneriai ryžtųsi bendradarbiavimui su psichologais, o tai atneštų abipusės naudos.

Taigi mitai...

...Psichologo konsultacija reikalinga tik „nenormaliems“, „silpniems“, „ligoniams“ ir t.t. Kartais man tenka girdėti sportininkų arba trenerių komentarus, kad „psichologiškai stiprūs sportininkai susitvarko patys, o silpniems sporte ne vieta“. Kartais būna ir taip, kad sportininkas norėtų kreiptis į psichologą, tačiau baiminasi, kad jo treneris arba treniruočių/ komandos draugai pamanys, kad jis yra „psichologiškai silpnas“, „nesugebantis savarankiškai susitvarkyti su savo problemomis”.

Tiesa ta, kad psichologija yra labai bendra sąvoka. Nors tai gana jauna mokslo šaka, per paskutinį šimtmetį joje atsirado ir išsivystė daug įvairių šakų, tarp jų – klinikinė psichologija, organizacinė psichologija, sporto psichologija, pedagoginė psichologija, aviacinė psichologija, karo psichologija ir t.t. Kiekviena iš šių šakų domisi ir nagrinėja žmonių elgseną bei patyrimą skirtingose situacijose. Ilgą laiką mes girdėjome apie medicininę arba klinikinę psichologiją, o dar dažniau apie psichiatriją. Todėl žodis „psichologija“ pirmiausia asocijuojasi su „gydymu“, „psichikos ligoniais“ ir pan. Tačiau  sporto psichologija su tuo neturi nieko bendro! Sporto psichologai pirmiausia dirba su „sveikais“, t.y. psichikos sutrikimų neturinčiais žmonėmis – sportininkais. Sporto psichologija yra orientuota ne į sutrikimų šalinimą, o į žmogiškojo potencialo didinimą. Arba kitaip sakant, į tai, kad sportininkas įgyvendintų savo galimybes, žengtų dar vieną žingsnelį ir patobulintų savo sportinį meistriškumą.   

Mano asmenine nuomone, „psichologiškai stipriu“ ne gimstama, o tampama. Žinoma, čia šiokį tokį vaidmenį vaidina nervų sistema ir žmogaus jautrumas, tačiau daugelį savo savybių bei įgūdžių galima treniruoti ir lavinti.

...Psichologo konsultacijos/ psichologinis rengimas nieko nepakeis. Ši nuostata dažnai pasireiškia netiesiogiai, pavyzdžiui, sportininkas gali pasakyti: „galim pabandyti, blogiau nebus“. Toks pasakymas atspindi lūkesčius, kad vargu, ar kas keisis dirbant su psichologu. Deja, netikėdamas, kad sporto psichologo konsultacija bus naudinga, sportininkas arba treneris pats mažiau stengsis, mažiau dirbs ir, savaime suprantama, nepasieks norimų rezultatų, o tai tik dar kartą „įrodys“, koks teisus jis buvo galvodamas, kad psichologinis rengimas neduoda naudos! Ir priešingai – tie, kurie tiki psichologinio rengimo teikiama nauda, įdeda daugiau darbo ir iš tikro pasiekia norimus rezultatus (pvz., išmoksta valdyti savo emocijas įtemptose varžybinėse situacijose, nusiraminti kritiniais momentais ir pan.). Tai išsipildančių lūkesčių reiškinys.

Psichologijoje toks reiškinys gerai žinomas. Jį bene geriausiai atskleidė tyrimai mokyklose. Mokslo metų pradžioje psichologai neva atlikdavo mokinių įvertinimus ir pasakydavo, kurie mokiniai gabūs, o kurie – ne. Iš tikro jie priskirdavo mokinius „gabiems“ arba „negabiems“ visiškai atsitiktinai, neatsižvelgdami į realius tų mokinių gabumus.

Ir spėkit ką! Po kurio laiko „gabūs“ mokiniai iš tikro pasiekdavo geresnių rezultatų nei „negabūs“. Kodėl? Ogi todėl, kad mokytojai daugiau dėmesio skirdavo „gabiems“ mokiniams, leisdavo jiems dažniau atsakinėti, jei jiems kažkas nesisekdavo – kantriau aiškindavo ir panašiai, o „negabius“, grubiai tariant, „nurašydavo“, nors iš tikro tarp tų mokinių buvo gal net gabesnių nei „gabiųjų grupėje“.

Tam, kad psichologinis rengimas būtų veiksmingas, jis turi būti kokybiškas, t.y. atitikti tam tikrus reikalavimus. Bene pagrindinis reikalavimas – psichologinių savybių ar įgūdžių treniravimas turi būti nuolatinis. Susitikimai su psichologu turėtų būti reguliarūs, tačiau to neužtenka. Svarbiausia, kad pats sportininkas nuolatos, t.y. kiekvienoje treniruotėje skirtų laiko ne tik fiziniam, techniniam ar taktiniam, bet ir psichologiniam pasiruošimui. Labai dažnai per treniruotes sportininkai būna atsipalaidavę ir elgiasi, galvoja, sutelkia dėmesį į kitus dalykus nei varžybų metu. Žinoma, kiekviena treniruotė negali būti „įtempta“ – žmogui reikia poilsio, juokų ir t.t. Tačiau treniruotėse pravartu sudaryti sau (bent vaizduotėje) „varžybines situacijas“ ir pamėginti su jomis susitvarkyti.

Kad psichologinis pasiruošimas būtų veiksmingas, svarbu jam skirti nemažai laiko. 5 minučių per savaitę neužtenka. Jeigu lavinamas koks nors specifinis įgūdis, pavyzdžiui, vaizdinių kūrimas, tai pratimai gali būti atliekami kasdien prieš ir po treniruotės po 5-10 minučių. Be to, net kai norimas įgūdis įvaldytas, jo palaikymui turi būti skiriamas ne mažesnis dėmesys. Trumpai tariant, psichologinis pasiruošimas turi būti tęsiamas visos sportinės karjeros metu.

Dar vienas svarbus dalykas, kalbant apie laiką, – nereiktų tikėtis staigių rezultatų. Treneriai ir sportininkai dažnai klysta manydami, kad į sporto psichologą jie galės kreiptis prieš pat svarbias varžybas (Europos ar Pasaulio čempionatą, Olimpines žaidynes) ir šis pamokys, kaip susitvarkyti su įtampa. Deja, savo būsenos valdymas, sugebėjimas atsipalaiduoti įtemptais momentais ir panašūs psichologiniai įgūdžiai yra treniruojami, o tai reiškia, kad jų įvaldymui reikia laiko. 

Psichologinė parama veiksminga tuomet, kai ji yra orientuota į konkretų sportininką, jo ypatumus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Ieškomi atsakymai į klausimus, su kokiais sunkumais susiduria šis sportininkas? Kokios jo stipriosios savybės? Kaip jis galėtų susitvarkyti su iškylančiais sunkumais?

...Psichologo konsultacijos reikalingos tik profesionaliems (aukšto meistriškumo) sportininkams.  Aukšto meistriškumo sportininkams, dalyvaujantiems aukšto rango varžybose psichologinė parama iš tiesų yra svarbi. Tačiau ji ne mažiau svarbi ir jauniems (žemesnio meistriškumo) sportininkams. Juk būtent šie sportininkai dažnai turi mažiau patirties ir mažiau įgūdžių bei žinių, kaip susitvarkyti su įvairiais sporte kylančiais sunkumais. O ankstyvaisiais sportinės karjeros metais mokant reikiamų psichologinių įgūdžių bei lavinant svarbiausias toje sporto šakoje savybes, jauniesiems sportininkams sudaromos geresnės galimybės ateityje siekti didesnės sportinės sėkmės.

...Psichologo nereikia, užtenka trenerio. Treneris iš tiesų yra labai svarbus žmogus kiekvienam sportininkui ir labai dažnai būtent jam tenka atsakomybė už psichologinį sportininkų rengimą. Mano nuomone, svarbiausia, kad sportininkai būtų ruošiami psichologiškai, o kas tai daro – jau antrinis klausimas. Tačiau kartu manau, jog sporto psichologas gali būti naudingas pagalbininkas treneriui. Treneris turi išmanyti be galo daug įvairiausių sričių – sporto šakos specifiką, fizinio sportininkų rengimo principus, mediciną, vadybą, psichologiją ir t.t.  Gilintis į kiekvieną šių sričių ir puikiai ją išmanyti – be gali sunkus, o tikriausiai ir neįmanomas darbas. Žinoma, treneris turi išmanyti, kaip suteikti pirmąją medicininę pagalbą sportininkui, tačiau vargu ar jis pats imsis gydyti traumą – sportininkas kreipsis į medikus. Panašiai yra ir su psichologija: treneris išmano pagrindinius psichologijos principus, tačiau psichologas žino daugiau. Nekalbu apie tai, kad psichologas turėtų pakeisti trenerį, greičiau reiktų įsivaizduoti trenerį kaip komandos kapitoną, tačiau komandoje dar žaidžia ir kiti specialistai – medikai, psichologai, kineziterapeutai ir t.t. Ir būtent tai daro komandą stipria. Ne veltui A. Mamontovas po 2006m. Eurovizijos finalo, paklaustas, ar nebūtų buvę geriau, jei į konkursą būtų važiavęs vienas, atsakė: "Jeigu k8rinys yra chorui, tai žmogus turi buti debilas, kad važiuotų vienas". 

Savo klausimus ir komentarus rašykite man. 

Kiti straipsniai sporto psichologijos temomis