Dėmesio koncentracija - teorinės gairės

Pagal M.Stock *

Būdami žaidėjais, treneriais ar žiūrovais, visi kažkada esame girdėję prašymą susikaupti, adresuotą mums ar kitiems. Tačiau, ką mes turime omenyje, kai raginame, įtikinėjame ar skatiname kitą susikaupti? Sugebėjimas kreipti dėmesį, susikaupti, susikoncentruoti ar susitelkti yra būtinas įgūdis, jei norime sporte atskleisti savo potencialą. Ką tik paminėti žodžiai yra sinonimai, tačiau visgi jie ne visuomet suprantami teisingai. Tai iliustruoja toks anekdotas iš golfo:

Tėvas: “Žinai, Džordžai, jei nori geriau pataikyti, turi pilnai susikaupti.”
Džordžas: “Kaip man tai padaryti, tėti?”
Tėvas: “Džordžai, lojantis šuo, pro šalį lekiantis traukinys ar net šakelės trakštelėjimas gali išblaškyti tavo susikaupimą, kai esi ant vejos. Supranti?
Džordžas: “Aišku, tėti. Taigi man geriau kosėti, kai varžovas užsimoja ar kai jis muša kamuoliuką?”

William James 1980 viename iš pirmųjų dėmesio apibrėžimų teigė: “Visi žino, kad yra dėmesys. Jis aiškiai ir ryškiai nukreipia mintis į vieną iš kelių vienu metu esančių objektų ar minčių: jo esmė yra dėmesio fokusavimas, sutelkimas. Tai reiškia, jos atsitraukiama nuo vienų dalykų, kad veiksmingiau būtų susitvarkyta su kitais.”

Nuo to laiko prie diskusijos prisidėjo kiti psichologai ir tyrėjai. Dabar sutariama, kad dėmesio koncentracijos praradimas dažniausiai pablogina sportinį pasirodymą. Taip pat pripažįstama, kad kartais gali būti sunku išlaikyti dėmesio koncentraciją ilgesnį laiką.

Dėmesio koncentracija (sutelkimas) reiškia, jog mintys yra nukreipiamos į esminę informaciją ir atitraukiamos nuo likusios informacijos, tačiau tas dėmesys turi būti tinkamas. Pagalvokite apie golfo žaidėją, kuris ką tik nepataikė lengvo metimo ir vis dar apie tai galvoja, svajoja ar klausosi ir žiūri į praskrendantį lėktuvą. Galbūt jis yra susikoncentravęs, tačiau šis susitelkimas nėra tinkamas. Pasirinkimą, į ką sutelkti dėmesį, psichologai vadina dėmesio kontrole ir būtent jis dažnai atskiria labiau sėkmingus sportininkus nuo mažiau sėkmingų.

Kodėl reikia susitelkti (susikoncentruoti, susikaupti)?

Kaip žaidėjai ar sportininkai mes turime pilnai suvokti kintančią situaciją, vykstančią aplink mus, dėmesio centre laikydami pačią svarbiausią ir reikšmingiausią informaciją. Nuo viso kito reikia atsiriboti. Tai leidžia staigiai reaguoti pasirenkant tinkamus sprendimus ir veiksmus ar judesius. Jeigu treniruojamės susikaupę, sužinome, į ką reikia kreipti dėmesį, o ką galima praleisti. Be to, išmokstame atpažinti tuos savo pasirodymo aspektus, kuriuos galime kontroliuoti, ir tuos, kurių kontroliuoti negalime.

 

Kada susikaupti?

Savaime suprantama, tuomet, kai žaidžiame ar varžomės, tačiau daugumos žaidimų ir sporto šakų prigimtis tokia, kad juose aktyvaus žaidimo periodai keičiasi su neveiklumo periodais. Tie neveiklumo periodai gali tęstis nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, tokiuose žaidimuose kaip tenisas ar golfas, todėl būtina rasti savo būdus, kaip išlaikyti dėmesio koncentraciją tokių pertraukų metu. Jei nesiseka to padaryti, esame veikiami pašalinių dirgiklių, kurie neleidžia išlaikyti ar susigrąžinti tą susikaupimo lygį, kuris reikalingas mūsų norimam pasirodymui.

 

Dėmesio koncentracijos teorija

Viena iš suprantamiausių dėmesio koncentracijos teorijų pateikta Nideffer (1976). Jis skirsto dėmesį į dvi esmines kategorijas – išorinį ir vidinį. Toliau jos dalinamos į platų ir siaurą.

Šiame kontekste išorinis reiškia aplinką, kurioje veikia sportininkas. Pavyzdžiui, futbolininko išorinė plati dėmesio koncentracija reikš, jog jis įsisąmonins savo komandos draugų ir varžovų pozicijas bei sugebės skanuoti aikštę, mėgindamas nustatyti, kaip geriausia perduoti kamuolį. Tuo tarpu šaulys naudos siaurą išorinę dėmesio koncentraciją, t.y. atsiribos nuo pašalinių dirgiklių ir išlaikys dėmesį ties taikiniu.

Vidinę dėmesio koncentraciją Nideffer apibūdina kaip būdą viduje apgalvoti būsimus veiksmus. Pavyzdžiui, kalnų slidininkas greičiausiai naudos plačią vidinę dėmesio koncentraciją, mintyse analizuodamas kliūtis, su kuriomis gali susidurti leisdamasis nuo kalno. Tačiau 400m su kliūtimis bėgikas naudos siaurą vidinę dėmesio koncentraciją, kad išlaikytų pastovų žingsnių ritmą.

Nideffer teoriją toliau plėtojo Moran (1996) ir kiti, kurie, kalbėdami apie susikaupimą, pabrėžė būtinumą kontroliuoti dėmesį. Paaiškinimui jis pasitelkia sutelkto ir paskirstyto dėmesio sampratas. Sutelktas dėmesys reiškia, kad mes selektyviai renkamės, į kokią informaciją kreipti dėmesį. Taip dėmesį sutelkiame uždarų įgūdžių sporto šakose, tokiose kaip šaudymas, lengvoji atletika ar golfas, kai svarbu pašalinti nereikalingą informaciją ir trukdžius.

Žaidimuose, tokiuose kaip regbis, netbolas ar krepšinis, pačio žaidimo pobūdis verčia rinktis paskirstytą dėmesį. Kai valdome kamuolį, kreipsime dėmesį į mums prieinamą regimąją informaciją, tokią kaip komandos draugų ir varžovų pozicijos, bei girdimąją informaciją, teikiamą komandos draugų ir trenerio.

Mums svarbu suprasti, kaip mūsų smegenys sugeba susitvarkyti su skritingais informacijos šaltiniais ir dalykais, kurie gali sutrikdyti šios informacijos apdorojimą. Tyrimai rodo, kad esame selektyvūs ir užuominas bei dirgiklius apdorojame paeiliui. Deja, šio proceso metu galime apdoroti tik ribotą kiekį informacijos per duotą laiką. Kitos teorijos teigia, kad informacija, kurią  naudojame, yra apdorojama automatiškai. Pirmiausia  - automatiniame lygmenyje, kur galime naudoti esminę informaciją ir reaguoti į ją negalvodami. Manoma, kad tai tampa įmanoma ilgų treniruočių dėka, kai lavinami reikiami įgūdžiai, tokie įgūdžiai, kuriuos galime atlikti natūraliai, sąmoningai apie juos negalvodami. Antrasis lygmuo, kuriame apdorojama informacija, yra sąmoningai kontroliuojamas. Kontroliuojamus procesus riboja smegenų sugebėjimas apdoroti mus pasiekiančią informaciją. Tuomet, kai šios galimybės viršijamos, mūsų pasirodymo kokybė krenta. Kadangi automatiniai procesai gali vykti paraleliai, jie yra greitesni nei kontroliuojami. Tačiau yra trūkumas – jie yra gana nelankstūs, nes veiksmų sekos ir motorinės programos, pagal kurias jie veikia, yra itin gerai įvaldytos.

Labiau susijaudinus, ar tai būtų nervinimasis dėl varžybinės situacijos ar baimę keliančios mintys, abiem atvejais sumažėja mūsų priimamų sprendimų veiksmingumas. Yra keletas teorijų, aiškinančių, kokiu būdu sugebame išlaikyti dėmesio koncentraciją tuo pačiu apdorodami varžybinės situacijos teikiamą informaciją.

Susijaudinimas yra tokia budrumo būsena, kuri gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį mūsų pasirodymui. Dauguma sportininkų yra patyrę nerimą, silpnumo jausmą, susijusį su padidėjusiu susijaudinimu. Tačiau, kai susijaudinimas per mažas, mintys laksto, o mūsų dėmesys išblaškytas. Todėl svarbu žinoti, kaip kontroliuoti susijaudinimo lygį. Kai mums tai pavyksta, tuo pačiu galime naudotis ir kitais psichologiniais įgūdžiais, padedančiais išlaikyti dėmesio koncentraciją (susikaupimą).

 

*Straipsnio publikacijai šioje svetainėje gautas leidimas. Visą straipsnį anglų kalba galite pasiskaityti čia.

Atgal