Biologinis grįžtamasis ryšys sportininkų rengime

Dalyvaujant varžybose labai svarbi yra sportininko būsena. Tiek priešstartinė, tiek būsena visų varžybų metu. Paprastai sportininkai siekia taip vadinamos parengties būsenos arba optimalios energijos zonos, kuomet yra noras veikti, varžytis, siekti aukštų rezultatų, tikima savo jėgomis, sugebama įvertinti savo bei varžovų veiksmus bei besikeičiančias varžybų sąlygas. Tuomet nėra apatijos, pasyvumo arba, atvirkščiai, didelio jaudulio, baimės, susierzinimo.

Mūsų savijauta, nuotaika, emocijos yra susijusios su fiziologiniais organizmo procesais. Todėl, kai vyksta pokyčiai fiziologiniame lygmenyje, keičiasi ir mūsų psichinė būsena (nuotaika, emocijos, mintys, nusiteikimas), ir atvirkščiai, kai keičiasi psichinė būsena, vyksta pokyčiai ir fiziologiniuose organizmo procesuose. Pavyzdžiui, tikriausiai esate pastebėję, kad pradėjus galvoti apie galimą nesėkmę varžybose, didėja jaudulys - dažnėja širdies ritmas, kyla kraujospūdis, dažnėja kvėpavimas, įsitempia raumenys ir t.t..

Dabar grįžkime prie minėtos parengties būsenos, kuri gali būti pasiekiama atsitiktinai, o gali būti sukeliama sąmoningai. Dirbdami su sportininkais, psichologai naudoja įvairius metodus, kurių esmė – išmokyti sportininką reguliuoti savo būseną taip, kad atėjus svarbiausiems momentams šie nepasimestų ir būtų tinkamai nusiteikę. Vienas pagalbinių metodų yra psichologinių įgūdžių mokymasis, padedant taip vadinamam biologiniam grįžtamajam ryšiui (angliškai “biofeedback”). Tai yra metodas, kurio pagalba žmogus išmoksta kontroliuoti tas savo organizmo fiziologines reakcijas, kurios paprastai laikomos nevalingomis arba sunkiai kontroliuojamomis (pavyzdžiui, širdies ritmas, raumenų įtampa, galvos smegenų aktyvumas). Išmokęs pakeisti fiziologines reakcijas, sportininkas gali keisti ir savo būseną. Pavyzdžiui, nusiraminti, kai jaučia priešstartinį jaudulį, arba mobilizuoti save, jei jaučiasi apatiškas.

Kaip taikomas biologinis grįžtamasis ryšys

Biologinis grįžtamasis ryšys – tai informacija apie organizme vykstančius procesus. Štai keletas rodiklių, kurie gali būti fiksuojami:

Elektromiograma (EMG). Elektrodais fiksuojamas raumenų elektrinis aktyvumas. Atspindi raumenų įtampą. Kuo labiau žmogus susijaudinęs, tuo didesnis raumenų elektrinis aktyvumas.
Temperatūra (Temp). Fiksuoja temperatūros pokyčius rankose ir pirštuose. Kai sportininkas jaudinasi, veikia simpatinė nervų sistema. Tai reiškia, kad raumenys, supantys odos paviršiuje esančias kraujagysles bei kapiliarus, susitraukia ir tokiu būdu sumažėja kraujo apytaka toje srityje. Atitinkamai sumažėja ir tos srities odos temperatūra. Todėl kuo labiau susijaudinęs sportininkas, tuo žemesnė temperatūra fiksuojama ir atvirkščiai, ramybės būsenoje temperatūra aukštesnė.
Odos elektrinis aktyvumas arba odos galvaninė reakcija (GSR). Matuojamas odos elektrinis laidumas – per odą, dažniausiai pirštus arba delną, nes ten daugiau prakaito liaukų, leidžiama nedidelė (nejaučiama) elektros srovė. Žiūrima, kaip oda praleidžia tą srovę. Yra žinoma, kad kai žmogus susijaudina, išskiriama daugiau prakaito. Kadangi prakaite yra druskų, jis didina odos elektrinį laidumą. Tokiu būdu sausa oda (ramybės būsenoje) yra mažiau laidi elektros srovei, t.y. GSR parodymai mažesni.
Elektroencefalograma (EEG). Parodo galvos smegenų aktyvumą, registruojamą galvos paviršiuje. Yra išskiriamos tam tikros bangos pagal jų dažnį. Daugiausia dėmesio skiriama α bangoms (8-12 Hz), rodančioms atsipalaidavimo, tačiau kartu ir budrumo būseną. Moksliniai tyrimai yra parodę, kad tuomet, kai sportininkams pavyksta gerai pasirodyti, jų galvos smegenų α bangų aktyvumas būna padidėjęs.
Širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliai. Daugiausia dėmesio skiriama širdies ritmui. Bandoma atrasti optimalią širdies ritmo zoną ir mokyti sportininkus šią zoną pasiekti sąmoningai.
Kvėpavimas. Atspindi kvėpavimo gilumą ir dažnumą. Jis labai jautrus įvairiems fiziologiniams ir emociniams pokyčiams. Tačiau kartu tai vienas lengviausiai kontroliuojamų fiziologinių procesų. Ramybės būsenoje kvėpavimas būna gilus ir ramus, tuo tarpu susijaudinus – dažnas ir paviršutiniškas. Be to, gilus ir dažnas kvėpavimas - tonizuoja.

Taikant biologinį grįžtamąjį ryšį, pasirinktinai gali būti fiksuojama vienas arba keletas rodiklių, atspindinčių organizme vykstančius procesus. Visi fiksuojami duomenys yra pateikiami pačiam sportininkui vaizdinėmis arba garsinėmis priemonėmis. Taigi jis nuolat mato, fiziologinių procesų intensyvumą ir pobūdį, tačiau, kad pilnai juos suprastų, turi atsižvelgti į tai, kaip tuo metu jaučiasi, ką galvoja, ką įsivaizduoja. Kitaip sakant, galima nuolatos stebėti, kaip keičiasi raumenų įtampa, galvos smegenų elektrinis aktyvumas, odos laidumas ir kiti rodikliai, keičiantis mintims, pavyzdžiui, įsivaizduojant nesėkmę arba pasisekimą varžybose, ar taikant raumenų atpalaidavimo pratimus.

Visos mokymo programos esmė ta, kad sportininkas mokosi keisti fiksuojamus parametrus įvairių psichologinių įgūdžių (dėmesio nukreipimo, minčių keitimo, įsivaizdavimo, relaksacijos, klausantis raminančios muzikos ar žiūrint raminančius vaizdus, tikslų užsibrėžimo, saviinstrukcijų/ vidinės kalbos ir kt.) pagalba, o biologinis grįžtamasis ryšys tarnauja kaip kontrolinis informacijos šalinis – rodo, ar sportininkui sekasi, ar ne. Taigi įsidėmėtina, kad mokantis dėmesys turi būti sutelktas į savo kūno pojūčius ir tas psichologines strategijas, kurios padeda pasiekti šių pojūčių pokyčius, o biologinio grįžtamojo ryšio duomenys tarnauja mokymosi veiksmingumo pasitikrinimui. Kai sportininkas išmoksta sąmoningai pakeisti savo širdies ritmą, kvėpavimo ritmą, raumenų įtampą ir kitus fiziologinius procesus taip, kad pastarieji atitiktų optimalius rodiklius, susijusius su geriausiu pasirodymu, naudodamasis biologiniu grįžtamuoju ryšiu, jis mokosi tą patį padaryti be grįžtamojo ryšio, tiesiog remdamasis savo paties pojūčiais. Būtent sąmoninga savireguliacija be papildomos įrangos ir yra galutinis pristatomo mokymo tikslas. Kitaip sakant, sportininkas mokosi reguliuoti savo organizmo fiziologinius procesus, kad galėtų kontroliuoti ir savo emocinę būseną.

Psichologinių įgūdžių mokymas, kartu taikant biologinį grįžtamąjį ryšį, gali būti taikomas jaudulio, nerimo įveikimui, tinkamos būsenos sukūrimui ar sportinio pasirodymo pagerinimui. Tačiau, kad toks mokymas būtų veiksmingas, jis turi būti atliktas sistemingai. Viena iš tokių programų – Wingate penkių žingsnių programą.

Wingate penkių žingsnių programa

Ši mokymo programa sudaryta iš penkių žingsnių:

Pristatymo. Šiame etape pristatoma aparatūra, fiksuojanti fiziologinius organizmo procesus, ir duomenų pateikimo būdai. Sportininkas mokomas pakeisti savo psichinę būseną (pvz., atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį, mobilizuotis), remiantis psichofiziologiniais rodikliais. Tam, kad pasiektų šiuos pokyčius, jis mokosi taikyti įvairias psichologines strategijas.
Identifikacijos. Šio etapo metu nustatoma, kokio modalumo biologinis grįžtamasis ryšys labiausiai tinka konkrečiam sportininkui. Atsižvelgiama į pačio sportininko psichofiziologines savybes bei sporto šaką, kurią jis atstovauja. Dabar sportininkas mokosi kontroliuoti tuos pačius procesus, kaip ir pirmajame etape, tačiau šį kartą gaudamas tik vieno modalumo informaciją.
Simuliacijos. Šiame etape kuriamos įvairios stresinės situacijos, kurių metu sportininkas mokosi reguliuoti savo būseną, kaip ir ankstesnių etapų metu. Atsižvelgiama į aplinkybes ir pagal jas numatoma, kokie pokyčiai reikalingi – tai tarsi repeticija, kaip reiktų elgtis, jei tokios situacija vyktų realiai (pavyzdžiui, pertraukėlių tarp bandymų metu sportininkas mokosi užsiimti savireguliacija, kad nusiramintų po praėjusio bandymo ir pasiruoštų būsimajam; “repetuojant” situaciją po varžybų, mokomasi nusiraminti).
Transformacijos. Šiame etape mokymas vyksta įprastinėje treniruočių aplinkoje ir sportininkas ruošiasi konkrečioms varžyboms. Sportininkas mokosi keisti savo būseną realių situacijų metu – treniruotėse arba kontrolinių varžybų metu (pavyzdžiui, nusiraminti ir mobilizuoti save prieš startą, atsipalaiduoti po varžybų).
Įgyvendinimo. Visi išmokti įgūdžiai taikomi realiose varžybose. Pradedama nuo sąlyginai nesvarbių varžybų.

Konkretūs mokymo programos tikslai gali būti užsibrėžiami išanalizavus sportininko ankstesnius varžybinius pasirodymus ir nustačius jo silpnąsias puses.

Reikia prisiminti, kad tokia programa veiksminga bus tik tuomet, kai pats sportininkas tikės, jog ji gali padėti, ir nuosekliai taikys ją tiek formalių užsiėmimų metu, tiek savarankiškai atlikdamas pateikiamas namų darbų užduotis.

Skaitantiems anglų kalba galėčiau pasiūlyti panaršyti internete, naudojant raktinus žodžius „biofeedback“ arba "biofeedback training".
Vienas iš puslapių - biofeedback training Kansas universitete

Savo klausimus bei komentarus rašykite man.

Kiti straipsniai sporto psichologijos temomis