Psichologinis sportininkų ruošimas jau ir Latvijoje yra aktualus. Ko gero, šis interviu padidins susidomėjimą sporto psichologija ir paskatins diskusiją apie jos reikalingumą. Pokalbiui pakvietėme psichologijos magistrę Iriną Simonenkovą, FK „Skonto“ psichologę, kuri savo žinias papildė sporto psichologijos magistro programa Švedijos Lundo universitete.
 

Kas iš tikro yra sporto psichologija?

Sporto psichologija yra žmogaus ir jo elgesio mokslinis tyrinėjimas sporto ir fizinio aktyvumo srityje, taip pat šių žinių praktinis panaudojimas. Sporto psichologijoje yra trijų rūšių specialistai – organizaciniai sporto psichologai, klinikiniai sporto psichologai ir sporto psichologijos konsultantai. Šių specialistų veiklos kryptys iš esmės yra skirtingos.
 
Kad geriau suprastumėte, kas yra sporto psichologija, šiek tiek papasakosiu jos atsiradimo istoriją. Pirmieji tyrinėjimai sporto psichologijos srityje buvo pradėti JAV, o jų pradžia 1890-ieji metai. Pirmieji atradimai buvo susiję su Normano Tripleto tyrinėjimais dviratininkų komandoje. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad dviratininkai, dalyvaudami komandiniame važiavime, kai kuriose distancijos vietose demonstruoja geresnius rezultatus nei važiuodami šias distancijas po vieną. Savo ruožtu, sporto psichologijos – vienos iš psichologijos krypčių – raida oficialiai prasidėjo nuo Dž. Louterio (J. Lawther) ir K. Grifito (C. Griffith)  knygų „Treniravimo psichologija“ ir „Sportininkų psichologija“.
 
Buvusioje Tarybų Sąjungoje pirmieji sporto psichologijos tyrinėjimai atlikti 20a. 20-30 metais. Aš manau, kad ir dabar Rusijoje sporto psichologija yra plėtojama pakankamai gerai, tačiau jų tyrinėjimai nėra prieinami plačiam interesantų ratui. Labai daug darbų, kurie buvo publikuoti Tarybų Sąjungoje, buvo pasiekiami ribotam žmonių skaičiui.
 
Savo ruožtu, amerikiečiai, vykdę tyrinėjimus, jų rezultatus iš karto publikuodavo ir jie buvo prieinami visiems. Publikacijos būdavo aptariamos ir tai paskatino pasekėjų radimąsi bei naujų, įdomių tyrimų ir išvadų atsiradimą.
 
Į JAV Olimpinės rinktinės sudėtį 1985 metais oficialiai buvo įtrauktas psichologas. Tačiau tik visai neseniai, 1988 metais, pradėti skelbti olimpinių žaidynių dalyvių – sportininkų, trenerių, gydytojų, masažistų – sąrašai, kuriuose įvardinti ir sporto psichologai, dirbę su olimpine komanda.

 
Kokia veikla vyksta sporto psichologijoje?
 
1969 metais buvo įkurta Europos sporto psichologijos federacija, kuri kas du metai rengia seminarus ir konferencijas bei labai intensyviai dirba. Taip pat ši federacija tarpininkauja leidžiant naujas knygas. Daugiausia sporto psichologijos darbų yra publikuojama JAV. Ypač daug sporto psichologijos literatūros yra apie tenisą, golfą, beisbolą ir krepšinį.
 
Kad ir kaip keista būtų, Anglijoje, kuri garsi futbolo komandomis, yra išleista labai mažai sporto psichologijos knygų, nors, mano nuomone, ten būtų galima sudaryti puikius vadovėlius apie darbą futbolo komandose.

Ar galima sakyti, kad sporto psichologija daugiausia remiasi JAV išleidžiama literatūra ir tenykšte praktika?
 
Taip. Bent trys ketvirtadaliai vadovėlių, kuriuos naudojau studijuodama Švedijoje, išleisti amerikiečių. Nors ir Europoje, mano manymu,  yra įdomių tyrinėjimų bei išvadų, tačiau jų publikacijų nėra.

Ar tarp JAV ir Rusijos sporto psichologijos mokyklų yra koks nors esminis skirtumas? 
 
Mano nuomone, yra. TSRS laikais išleistoje sporto psichologijos literatūroje, taip pat ir kai kurių vėlesnių autorių darbuose galima rasti moralinio-etinio aspekto aptarimus arba trenerio vadovavimo stiliaus analizes, testus treneriams ir daug daug mėginimų sudaryti klasifikacijas bei pateikti įvairias rekomendacijas.
 
Vakaruose, ypač JAV, išleistoje literatūroje nieko panašaus rasti negalima. Treneris ten apskritai nėra aptariamas. Treneris yra asmenybė, kompetetingas profesionalas ir atsako už tai, ką daro. Ir, jei jis pats nemato reikalo kažkaip keisti save, savo būdą, tuomet apie tai apskritai nėra ko kalbėti.
 
Vis dėlto argi pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis renkama trenerio kandidatūra, nėra jo profesionalumas, sugebėjimas ruošti sportininkus, kad jie pasiektų aukštus rezultatus?
 
Taip. Galų gale treneris prisiima gana didelę atsakomybę, kai pradeda dirbti. Trenerio darbas iš esmės yra menas. Bet atsiminkime, kad ne visuomet trenerio ir sportininko tandemas duoda norimus rezultatus. Ir būtent šiuo momentu į pagalbą gali ateiti sporto psichologas.

Pagal ką treneris gali daryti išvadą, kad reikalinga sporto psichologo pagalba?

Jei treneris, dirbantis su sportininku jaučia, kad šis yra pakankamai gabus, tačiau nėra rezultato, t.y., jei treniruotėse sportininkas rodo gerus rezultatus, o varžybose to nesugeba, tada reikalinga pagalba. Ši situacija yra kaip pirmasis pavojaus signalas ir specialistas gali padėti suprasti, kas vyksta.
 
Paskutiniu metu tiek treneriai, tiek sportininkai norimo rezultato nepasiekimą aiškina psichologinėmis problemomis. Kame, Jūsų nuomone, slypi ši problema ir kiek tai yra objektyvu?
 
Gyvenime viskas yra tarpusavyje susiję. Bet kuriam žmogui įtakos turi įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, aplinka, tarpusavio santykiai. Be abejo, sunku atskirti, kurie iš jų padeda, o kurie trukdo. Todėl treneriai iš dalies yra teisūs, teigdami, kad sportininkui įtakos turėjo psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, varžybinės sąlygos, ir dėl to rezultatas nebuvo toks, kokio norėta. Tačiau supraskite, kad tas nieko nekeičia, - net jei yra konstatuojamos nesėkmės priežastys, tai dar nereiškia, kad kitą kartą vėl nebus susiduriama su tomis pačiomis problemomis.
 
Neretai sporto visuomenėje yra girdėti nuomonė, jog psichologas komandoje nėra reikalingas. Treneriai dažnai patys save laiko pakankamai gerais psichologais.

Kas, Jūsų nuomone, yra trenerio ir sporto psichologo veiksmingo bendradarbiavimo pagrindas?
 
Jei treneris sako, kad jis pats yra geras psichologas, todėl jam psichologas visai nereikalingas, tuomet ir psichologiją jis laikys savo darbine patirtimi, savo reakcija į situaciją, su kuria kažkada jau buvo susidūręs. Tačiau treneris – tai visai kita profesija. Kiekvienam savos funkcijos – sporto psichologui vienos, komandos gydytojui – kitos, masažistui – dar kitos. Todėl labai svarbu, kad kiekvienas specialistas mokėtų atskirti savo funkcijas, tuomet nesutarimų nebus. Sporto psichologas neturi nurodinėti treneriui, kaip organizuoti treniruotę, savo ruožtu, treneriui nereikia dėtis, jog jis gerai žino, kaip psichologiškai padėti sportininkui konkrečioje situacijoje.

Noriu paminėti esminius skirtumus požiūryje į atranką. Taigi – profesionali atranka buvusios Tarybų Sąjungos, dabartinės Rusijos, sporto psichologijoje ir Vakarų sporto psichologijoje. Kai komandoje dirba sporto psichologas, su juo yra siejamos didelės viltys. Pamatyti ir atrasti perspektyvų sportininką yra labai svarbu ir iš psichologo tikimasi šio sportininko ateities prognozės. Rusijoje tai yra viena iš sporto psichologo darbo užduočių. Tai yra svarbiausias dalykas, siejantis trenerį ir sporto psichologą, nes, trenerio požiūriu, kaip tik čia sporto psichologas gali pagelbėti. Ir psichologas stengiasi pateisinti į jį dedamas viltis, užsiimdamas šiuo klausimu.
 
Savo ruožtu, Vakarų sporto psichologai labai griežtai atskiria savo funkcijas nuo trenerio funkcijų, palikdami profesionalios atrankos klausimą trenerių žiniai. Kai reikia vykdyti atranką tarp sportininkų, tiktai treneris, būdamas profesionalas sporte, gali pasakyti, kuris sportininkas bus geras. Ir visiškai nesvarbu, ar tam pasitelkiama psichologija, patirtis ar intuicija. Juk treneris, darydamas pasirinkimą, prisiima atsakomybę. Galutinis žodis priklauso treneriui, ne sporto psichologui.
 
Nuo to, kiek veiksmingas bus trenerio ir sporto psichologo bendradarbiavimas, priklausys jų bendro darbo rezultatas. Tam, kad šis bendradarbiavimas toks būtų, sporto psichologas atvyksta į komandą ir pradeda dirbti individualiai su kiekvienu sportininku, supažindindamas su savo filosofija. Jei treneriui sporto psichologo filosofija yra priimtina, jei jis tiki sporto psichologo profesionalumu, tai tarp jų plėtosis efektyvus bendradarbiavimas.

Koks yra skirtumas sporto psichologo darbe su komanda ir individualiai su sportininku?
 
Sporto psichologai, kaip jau anksčiau minėjau, dirba įvairiomis kryptimis. Sporto konsultanto darbas yra susijęs su individualiu sportininkų konsultavimu. Komandose labai dažnai dirba organizaciniai sporto psichologai. Be abejo, organizaciniam sporto psichologui reikia atsižvelgti į sporto pasaulio ypatumus, čia ir atsiskleidžia praktinis darbo aspektas. Jei jis dirba su komanda, tai, kaip taisyklė, individualiai su sportininkais dirba mažiau.
 
Tačiau šiuo klausimu Rusijos ir Vakarų sporto psichologijos požiūriai skiriasi. Jei sporto psichologas dirba komandoje, jis sprendžia klausimus, susijusius su sportinėm grupėm. Jei jis dirba individualiai, tuomet sudaro tiktai konkretų sportininką dominančią programą. Toks yra JAV sporto psichologijos požiūris.

Rusijoje šis klausimas sprendžiamas kitaip. Man susidaro įspūdis, kad Rusijoje sporto psichologui komandoje reikia dirbti 24 valandas per parą. Jam reikia lydėti komandą į visas varžybas, reikia eiti į visas treniruotes ir, kaip tvirtina Rusijos sporto psichologai, taip specialistas pamažu lyg prigyja komandoje. Tai kai kuriems trukdo išaugoti savo poziciją, savo filosofiją nepakitusią, nes jai nuolatos kyla grėsmė. Tai gali iššaukti sportininkų ar trenerių nepasitenkinimą. Juk sportininkai neabejotinai nori pasiskųsti sporto psichologui nesutarimais su treneriu ir sporto psichologas anksčiau ar vėliau būtinai turi prisiimti kurią nors poziciją, stoti sportininko ar trenerio pusėn, o tai nėra teisinga, nes psichologo uždaviniai komandoje yra visiškai kiti. Jam reikia padėti sportininkui pasiekti konkrečius rezultatus, o ne spręsti tarpasmeninių santykių problemas. 

Kokiais atvejais sportininkui reiktų kreiptis į sporto psichologą ir kada reiktų ieškoti kito specialisto pagalbos?
 
Pagal Vakarų sporto psichologijos normas, sporto psichologas neturi spręsti asmeninių sportininko problemų. Sporto psichologas turi užsiimti tik tomis problemomis, kurios susijusios su žmogaus sportinės veiklos optimizavimu. Šeimynines problemas reikia spręsti kartu su šeimos psichologu. Tačiau labai dažnai susidaro situacija, kad sportininkas prašo manęs pagalbos. Pagal idėją, man nereikėtų jo priimti, vietoj to - rekomenduoti kreiptis į kitą specialistą, tačiau šiuo metu pas mus dar nėra pakankamo supratimo, pas kokį specialistą kokiu klausimu reiktų kreiptis. Todėl aš esu tikra - jei sportininkas nepakalbės su manimi, tuomet geriausiu atveju jis pasitars tiktai su draugais ar artimaisiais. Todėl gaunasi, kad kartais reikia užsiimti tuo, kuo iš tiesų nereikėtų užsiimti.

 

Latvijoje sporto psichologijos specialybės įgyti negalima. Ar Jūs este vienintelė sporto psichologė Latvijoje?
 
Manau, kad Latvijoje yra ir kiti sporto psichologai, tačiau jie darbuojasi atskirai ir ypatingai savo darbų neafišuoja. Galbūt treneriai ar komandos vadovai nenori, kad kas žinotų, jog jų komandoje dirba sporto psichologas. Kartais man atrodo, kad sporto psichologijos specialistai nesąmoningai lyginami su žmonėmis, užsiimančiais juodąja magija, todėl geriau apie juos nekalbėti. Laikausi nuomonės, kad po kurio laiko bus žinoma daug daugiau, nes nė viename sporto kolektyve, norinčiame pasiekti gerų rezultatų, neatsisakys specialisto patarimo ir pagalbos. Galbūt po šio straipsnio pasirodys publikacijos žmonių, kurie paskelbs, kad ir jie dirba šioje srityje, ir tai būtų labai gerai.


Kada sporto psichologo pagalba būtų reikalingiausia – vaikystėje, kai prasideda sportinė raida, ar jau brandžiame amžiuje?

Manau, būtų labai gerai, jei toks specialistas dirbtų vaikų sporte, nes tuomet sportininkas jau nuo mažens žinotų, jog yra žmogus, kuris reikiamu momentu gali padėti. Tačiau praktiškai sporto psichologas įsikiša tą akimirką, kai jau prasideda didelės problemos, kai sportininko rezultatai treniruočių procese yra geresni nei rodomi per varžybas.

Koks yra sporto psichologijos požiūris į vaikų sportą?

Galima kalbėti apie dvi pagrindines veiklos kryptis vaikų sporte. Viena iš jų yra orientavimasis į galutinį rezultatą. Kita kryptis yra orientacija į patį procesą. Sporto psichologo darbe su vaikais rekomenduojama remtis šiuo antruoju požiūriu. Juk vaikams pirmiausia reikia gauti tikrą malonumą iš to, ką jie daro. Net varžybose jų rezultatus reikia lyginti ne su kitų rezultatais, o su jų pačių rezultatais, buvusiais anksčiau, taip matomas vaiko asmeninis augimas. Ir man šis požiūris atrodo teisingesnis ir veiksmingesnis. Todėl sporto psichologas ir treneris turi sudaryti vieningą programą. Užsienyje egzistuoja specialūs stendai ir brošiūros, kuriose pažymimi kiekvieno sportininko asmeniniai pasiekimai. Tokiu būdu siekiama išvengti problemų, kurios atsiranda amžiaus tarpsniuose, kai labai daug vaikų pasirenka mesti sportą. Tokie stendai yra ir mūsų „Skonto“ halėje, kur yra ugdomos specialios vaikų ir jaunių komandos.
Tačiau, jei orientuojamasi tik į galutinį rezultatą, tuomet reikia turėti omenyje, kaip jaučiasi tie vaikai, kurie nelaimi varžybose, kuriose startuoja 10 ar 15 vaikų, nes tokia galimybė tik vienam iš visų? Jei palaikoma tik orientacija į rezultatą, kuriam dažnai dėmesį skiria mūsų treneriai, mes netenkame labai daug perspektyvių sportininkų, kurie šiuo metu nėra pajėgūs laimėti. Tačiau tai nereiškia, kad jis apskritai nesugebės parodyti gerų rezultatų. Todėl, pavyzdžiui, Švedijos jaunimo čempionatuose nugalėtojai nėra apdovanojami, nes manoma, kad tai prieštarauja vaikų sporto principams.

 
O ką daryti sporto šakoms, kuriose specializacija prasideda labai anksti?

Sunku tiksliai atsakyti į šį klausimą. Specializacija gana ankstyvame amžiuje labiau būdinga individualioms sporto šakoms – gimnastikai, tenisui. Šiose sporto šakose psichologams reiktų pradėti dirbti kiek galima anksčiau. Juk individualių sporto šakų sportininkams parama reikalinga daug labiau nei komandinėse sporto šakose, kur paramą gali suteikti ir komandos draugas.
 
Treneriai ir sporto funkcionieriai nuolat propaguoja požiūrį - kuo greičiau vaikas pradeda užsiimti viena sporto šaka, tuo geresnius rezultatus gali pasiekti, ypač individualiose sporto šakose. Tačiau sporto psichologijos tyrimai rodo, kad toks požiūris nebūtinai yra teisingas. Jei žmogus pradeda sportuoti vėliau, tačiau jo motyvacija yra aukštesnė nei nemotyvuoto sportininko, kuris į treniruotes eina tik dėl to, kad taip liepė tėvai, tuomet po kurio laiko jų rezultatai gali išsilyginti.

Ko Jūs palinkėtumėte treneriams?
 
Visų pirma norėčiau, kad jie nesibaidytų susitikimų su sporto psichologu. Svarbu suprasti, kad tiek treneris, tiek sporto psichologas turi bendrus uždavinius ir nė vienam nereikia stengtis kitą padaryti pavaldų sau. Svarbu yra ir prisiminti, kad pasirinkti sporto psichologą, taip pat kaip ir pasirinkti bet ką kitą, nėra taip lengva. Labai daug kas priklauso nuo psichologo asmeninių savybių. Jei psichologas dėl kažkokių priežasčių žmonėms nepatinka, psichologą galims keisti ir tai yra normalu. Juk ir sporto psichologas yra tiktai žmogus.

 
Lāsma Lapiņa
Šaltinis Sporta psiholoģijas aspekti. Saruna ar Irinu Simoņenkovu (2003/01)