Nuo medicinos prie raidos

Šį semestrą studentams dėsčiau sveikatos psichologijos kursą. Vienoje iš pirmųjų paskaitų aptarėme biomedicininį sveikatos modelį. Nesiplečiant į teorinius aiškinimus, galima pasakyti paprastai - tai tokia pasaulėžiūra, kuomet žmogus ir jo sveikata neįdomi tol, kol jis nesuserga ir netampa ligoniu. Pastaruosius kelis dešimtmečius šis modelis po truputį išstumiamas ir jo vietą užima biopsichosocialinis modelis, kuris akcentuoja ne ligas, o sveikatą ir žmogų kaip visumą. Atrodytų savaime suprantama, kad gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje antrasis modelis priimtinesnis - vis labiau kalbame apie visapusišką asmenybės ugdymą, vis labiau siejame kūną ir psichiką, suprasdami, kad tai, ką išgyvename atsispindi kūne, o tai, kas darosi kūne, atsispindi mintyse ir emocijose.

Vienok, kad ir kaip kritikuotume medicininį modelį, jis dar labai smarkiai įsišakninęs mūsų sąmonėje ir pasaulėžiūroje. Prieš porą savaičių dalyvaudama sporto psichologijos mokymuose Prancūzijoje, pati suvokiau, kiek dar daug šio modelio liekanų mano pačios sąmonėje ir tuo pačiu darbo kasdienybėje. Didžioji dalis klientų (sportininkų/ trenerių/ tėvų) kreipiasi tuomet, kai susiduria su kokia nors problema (suprastėja pasirodymas varžybose, kyla stiprus nerimas, atsiranda ryškių nesutarimų su treneriais ar sportininkais...). Pagrindinis užsakymas skambėtų turbūt taip: "Padėkite man susitvarkyti su šia bėda". Jei atvirai, nutinka taip, kad kai retkarčiais kreipiasi klientai, kurie neturi kokios nors "problemos", o tiesiog supranta psichologinio pasirengimo svarbą ir nori jaustis pasiruošę visapusiškai, t.y., ne tik fiziškai, pirmasis impulsas - rasti problemą! Juk jei nėra problemos, tai ką daryti? Laimei, tai tik pirmasis impulsas...

Šalyse, kur sporto psichologija turi tvirtesnį pagrindą, "pagalbos šauksmai" taip pat sudaro nemažą užsakymų dalį. Tačiau gerokai mažesnę. Ten medicininis požiūris ("padėkite išspręsti problemą") papildomas raidos modeliu. Kitaip sakant, sporto psichologai dirba sporto mokyklose, klubuose, akademijose ir užsiima sportininkų ugdymu bei psichologiniu švietimu platesne prasme. Nelaukiama, kol kas nors nutiks; nuo mažų dienų ugdomi bendresni gyvenimo įgūdžiai, kurie reikšmingi bei padeda ir sporte, ir kitose gyvenimo srityse. Juk išmokus bendrauti ir bendradarbiauti su bendraamžiais (komandos draugais) ir vyresniais (treneriais), susitelkti (koncentruoti dėmesį treniruotės metu), susitvarkyti su nesekmėmis (nesėkmingomis varžybomis), stipriomis emocijomis (pykčiu, nusivylimu), įtampa (dalyvavimu finale), laikytis disciplinos (ateiti į treniruotę laiku), priimti sprendimus ir kritiškai mąstyti (analizuoti savo sportinį pasirodymą ir imtis veiksmų), siekti savo tikslų - šie įgūdžiai praverčia daug platesnėse gyvenimo sferose nei tik sportas.

Toks sporto psichologo darbas remiasi įvairiais modeliais, kuriuose akcentuojami įvairūs įgūdžiai, bet visų jų esmė - visapusiškai ugdyti sportininko asmenybę. Man pasirodė, kad sportas, kuriame akcentuojami ne tik pasiekimai ir laimėjimai, ypač vaikystėje ar paauglystėje, yra patrauklesnis ir galėtų būti labiau vertinamas. O iš čia nauda tiek sportui (daugiau tėvų norinčių, kad jų vaikai sportuotų), tiek sportuojančiam jaunimui (ugdantiems pamatinius įgūdžius bei vertybes), o taip pat ir visuomenei (kuo visapusiškesni žmonės sudaro visuomenę, tuo ji turtingesnė).

Tai nereiškia, kad sporto psichologai nustojo dirbti su klientais, kurie kreipiasi dėl konkrečios problemos. Tikrai ne! Su šiais klientais dirbama ir toliau, tačiau darbo laukas tuo nebeapsiriboja. Su tam tikru smalsumu ir nekantrumu laukiu tos dienos, kai ir mes turėsime tokį (platesnį) supratimą apie sporto psichologiją.

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0