Žmogus - nedaloma visuma Spausdinti El. paštas

Nuo pat darbo su sportininkais pradžios domėjausi tomis paradigmomis, kurios apjungia kūną ir psichiką. Įsiminė mintis, kad Dekartas įvėlė labai daug sumaišties, atskirdamas kūną nuo psichikos (deja, neprisimenu, kieno ši mintis). Mes užaugome atskirdami šiuos du elementus, tuo tarpu kitose kultūrose, pavyzdžiui, Tolimųjų Rytų (kinų ir kt.), pasaulio ir žmogaus samprata paremta tuo, kad žmogus - nedaloma visuma.

Žiūrint istoriškai, sportas gyvavo visais laikais  - žmonės visuomet buvo fiziškai aktyvūs, nors šiuolaikinė sportinė veikla - gan naujas reiškinys. Tačiau įvairūs sportiniai žaidimai (šiuolaikinio futbolo, krepšinio, kriketo...) ar jojimo, irklavimo, imtynių, žvejybos, bėgimo ir kitokie turnyrai žinomi jau nuo pačių seniausių laikų.  Kitas fizinės veiklos aspektas - karai. Iš karių tiek anksčiau, tiek dabar tikimasi ne tik geros fizinės formos, bet ir drąsos, ryžto, tvirtumo, greitos reakcijos. To, ką būtų galima pavadinti "geru psichologiniu pasirengimu". 

Terminas "psichologinis pasirengimas" atsirado mūsų vakarietiškoje kultūroje. Juo apibūdinamos praktikos, skirtos parengti save (t.y. pirmiausia savo psichiką) artėjančiai veiklai. Tuo tarpu rytų kultūroje tokios sampratos nėra. Ir ne todėl, kad tai būtų nereikšminga. Priešingai. Rytų kultūrose garsėja kovos menais. Jų istorija - be galo sena; tai ir sportinė, ir karinė veikla, tačiau joje niekuomet kūnas nebuvo atsietas nuo psichikos. Kitaip sakant, fizinis ir psichinis pasirengimas ėjo išvien, - didelis meistriškumas buvo siejamas su harmoningu asmenybės vystymusi. Neretai dvasiniam tobulėjimui buvo skiriamas daug didesnis dėmesys nei fizinei formai (И.А.Воронов. Психотехника восточных единоборств: Восточно-азиатская классическая концепция психологической подготовки единоборцев.   – Мн., Харвест, 2005. – 432с.).

Pavyzdžiui, viena iš Senovės Rytų karių rengimo metodikų - koviniai šokiai - vienu metu atlikdavo ne tik fizinių pratybų, bet ir psichologinio rengimo funkciją, mat formuodavo judesių dinaminį stereotipą ir kartu įvesdavo karius į tam tikrą psichologinę būseną dėl atlikimo ritmingumo ir pasikartojimo. Prie to prisidėdavo pratybų metu skambanti muzika. Kita praktika - garsų sekos, buvo paremta įsitikinimu, kad tam tikri garsai sukelia tam tikras būsenas. Tačiau kiekvienas garsas būdavo palydimas atitinkamu judesiu (И.А.Воронов, 2005).

Šiuolaikinėje vakarietiškoje psichoterapijoje, beveik nuo pat jos atsiradimo laikų, Freud mokiniai ėmė kurti teorijas, vienijančias kūną ir psichiką. Dabar jau turbūt nebėra psichoterapinės krypties, atskiriančios šiuos du elementus. Ryškiausias pavyzdys, iliustruojantis kūno ir psichikos ryšį yra stresinė reakcija. Vos tik situacijos reikalavimai pranoksta suvokiamas galimybes, vos iškyla įsivaizduojama ar reali grėsmė, organizmas reaguoja - jaučiama įtampa, krenta nuotaika, dingsta apetitas, atsiranda nemiga, pykinimas. Kitaip sakant, kūnas nereaguoja atskirai nuo psichikos.

Visgi kai kurios kryptys kūno ir psichikos ryšį akcentuoja labiau, siūlydamos tokias psichoterapines praktikas, kuriose dėmesys skiriamas ne tik minčių ir jausmų įsisąmoninimui bei keitimui, bet ir kūno pojūčiams. Viena tokių krypčių - geštaltinė psichoterapija, kuri tarp kitų principų remiasi tuo, kad žmogaus jausmai, mintys ir kūno pojūčiai neatsiejami. Kiekviena mintis ar kylanti emocija tuo pačiu turi savo atitikmenį kūno pojūčiuose. Atitinkamai kiekvienas kūno pojūtis gali pasakyti kažką apie žmogaus emocinę savijautą.  Pavyzdžiui, nerimas gali būti išgyvenamas kaip "sunkumas ant krūtinės" ar "gumulas užstrigęs gerklėje". Todėl daugiausia dėmesio terapijoje skiriama "čia ir dabar" išgyvenimams. Įsisąmoninant savo pojūčius, jausmus ir mintis bei jų tarpusavio susietumą, atsiveria kelias pokyčiams, naujiems elgesio būdams.

Kitos terapinės praktikos nuėjo dar toliau ir pagrindiniu terapiniu įrankiu laiko kūną (pvz., kūno terapija, psichokineziologija). Šiose paradigmose psichoterapija apima ne tik "pokalbius", bet ir darbą su kūnu - prisilietimai, judesiai, kūno pozos, tam tikros masažo, manualinės terapijos formos skatina atpalaiduoti į pasąmonę nukeliavusias ir užblokuotas emocijas. Žinoma, kiekviena pakraipa turi šį tą savito, pavyzdžiui, kūno terapijoje nemažai yra aktyvaus judesio - klientas gali būti prašomas vaikščioti, šokti ar atlikti kitus judesius (vienas iš tikslų - padėti sustiprinti pojūčius, raumenų įtampas ir įsisąmoninti, kokie jausmai su jais susiję), tuo tarpu psichokineziologija daugiau paremta manualine terapija ir raumenų testavimu (tai grindžiama principu, kad raumenų jėga kinta priklausomai nuo pasąmonėje glūdinčių emocijų).

Kadangi taip sutapo, kad šiomis dienomis teko prisiminti savo domėjimąsi psichokineziologija, pasmalsavau ir apie ta, ar jau atsirado lietuviškų įrašų internete. Googlis nedaug padėjo: apie "kūno psichoterapiją" arba "psichoterapinį masažą" dar galima šį tą rasti, o štai psichokineziologija nuskriausta. Apie ją radau vos tris įrašus. Dar yra kur tobulėti.

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą