Pasportuokim! Spausdinti El. paštas

Šios dienos įrašas - duoklė fizinio aktyvumo, arba lietuviškai - kūno kultūros, psichologijai. Kaip dažai tenka girdėti - sportuok ir būsi sveikas! Kalbama ne tik apie fizinę, bet ir apie psichinę, o jei norite, - psichologinę sveikatą. Fizinis aktyvumas veikia panašiai kaip antidepresantai: smegenyse išsiskiria daugiau serotonino, dar žinomo kaip "geros nuotaikos" neuromediatoriaus. Be to, fizinė veikla skatina naujų neuronų sintezę. Kadangi maždaug nuo 30 metų neuronai ima žūti, naujų neuronų sintezė yra ypatingai svarbi. Daugiau neuronų, paprastai kalbant, reiškia aktyvesnes smegenis, t.y. geresnę atmintį, didesnę dėmesio koncentraciją, geresnius įgūdžius, pakilesnę nuotaiką ir taip toliau.

Atrodytų, viskas puiku. Turint omenyje, kad judėjimas padeda palaikyti (sumažinti) kūno svorį, prisideda prie geresnės fizinės savijautos, belieka tik imti ir sportuoti.

Taip, rytoj pradėsiu... Kadangi pavasarėja, tai puikiai tiks bėgiojimas lauke (na ne, čia aš ne apie save, nes mano sielai toks bėgiojimas nėra artimas). Bet fantazuoti juk galima. Taigi entuziazmas liejasi per kraštus, pirmą kartą į lauką bėgu kupina jėgų, o po savaitės jau tingu keltis ryte, po darbų - nėra jėgų, dieną, savaime suprantama, - darbas. Kodėl taip nutinka ir kaip išsaugoti entuziazmą ilgesniam laikui?

Psichologai, treneriai ir visi tie, kuriems aktualu žmones pritraukti ir išlaikyti sporto klubuose ar bent jau savarankiškai sportuojančius gamtoje ar namie, yra prigalvoję įvairiausių būdų. Mano nuomone (= savo kailiu ištyrinėta), iš viso to svarbiausi yra keli dalykai:

  • reikia pasirinkti tokią fizinę veiklą, kuri būtų miela širdžiai. Išbandžiau daug visko (tikrai ne visas įmanomas sporto šakas, bet pakankamai daug), kol atsirinkau 3 man malonius "sportus". Pavyzdžiui, bėgiojimas, fechtavimas, stalo tenisas ar treniruoklių salės manęs visai nesužavėjo. Savo laiku tai buvo "privalu padaryti", nes tuo metu aš taip buvau sau sugalvojusi (arba tiesiog norėjau pabandyti). Tačiau po poros savaičių jau nebenorėdavau ir, aišku, po trijų savaičių nieko nebedarydavau. Tačiau po truputį atsirinkau, kad man patinka plaukioti baseine, važinėti dviračiu ir jodinėti. Dabar eksperimentuoju su pilatesu (beje, labai sėkmingai ta prasme, kad nejaučiu jokios prievolės, o tik malonumą ir net nekantravimą). Tiesiog noriu pasakyti, kad jei sportuoti reikia save versti, gali būti, kad tai ne pati tinkamiausia veikla jums. Juk visai nereikia užsiimti tuo, kuo užsiima "visi" (dažniausiai net ne visi, o tik keli aplinkiniai žmonės, mokantys garsiai rėkauti ir girti savo pasirinkimus), nebent tai tikrai patinka.
  • tinkamai pasirinkti krūvius. Jau geriau truputį mažiau nei per daug (nes čia kalbama apie sportavimą, fizinį aktyvumą, o ne sportininkų treniruotes). Per didelis krūvis ir po jo sekantis nuovargis "numuša" tą nuotaikos pagerėjimą, kurį turėtų skatinti fizinė veikla ir vietoj to, kad motyvaciją sportuoti skatintų, ją žudo. Jau nekalbu apie tai, kad pavargusiam organizmui reikia daugiau laiko atsistatyti. Be to, suveikia psichologinis dėsnis, pagal kurį visuomet norisi baigti pradėtą veiklą. Todėl, jei yra pojūtis, kad per laiką, skirtą sportui, buvo galima padaryti truputį daugiau, norėsis pratęsti kitą dieną. Tikrai neverta "užbaiginėti darbo" tuo pačiu ypu.
  • atrasti tinkamą vietą ir tinkamą laiką. Nepatogią vietą ar laiką galima kęsti savaitę. Na, gal mėnesį, jei esate ypač kantrus. Bet iš esmės, pasikartosiu, - neverta. Jei netinka laikas ar vieta, kiekvieną kartą įdėsite daug pastangų, kad prisiderintumėte, o tai jau iš karto neleis patirti malonumo. Tiesa, šį punktą labai lengva išnaudoti pretekstui nesportuoti (neradau tinkamos vietos ar esu tokia užsiėmusi, kad nėra kaip sportuoti - tai viso labo atsikalbinėjimai; reikia ieškoti). Pavyzdžiui, aš esu išbandžiusi baseiną prieš darbą, bet tai tikdavo ir patikdavo tik vasarą (aišku, idealus variantas - atviras baseinas ryte, bet tam reikėtų gyventi Ispanijoje), esu bandžiusi treniruotes apie 19 valandą vakaro ir tai netiko, nes jaučiausi pavargusi. Tačiau yra daugybė žmonių, kuriems toks laikas tinka. Visuomet reikia ieškoti to, kas labiausiai "limpa" pačiam.
  • reikia pajausti progresą. O tai jau sudėtinga, nes kantrybės turi ne kiekvienas. Pavyzdžiui, užvakar mačiau filmą, kur moteris per mėnesį atsikratė 18 kilogramų... Deja, taip tik filmuose būna. Natūraliai šitaip kilogramai niekaip nekrenta (filmų kūrėjams fantazuoti taip pat nedraudžiama). Realiai poveikis vyrams pasijaučia po mėnesio, moterims - po dviejų-trijų. Nors šiokį tokį poveikį galima pajusti jau ir po savaitės - pavyzdžiui, savaitę pasivažinėjusi dviračiu (kas antrą dieną) jaučiu, kad kalniukai darosi mažesni. Kitais atvejais pokyčių reikia laukti ilgiau. Bet kai jie pastebimi - ar tai būtų sustiprėję raumenys, ar gražesnė laikysena, ar geriau pavykstantis veiksmas/ judesys, ar tiesiog pagerėjusi nuotaika ir pamiršti rūpesčiai, iš karto kyla mintis ir vėl susiplanuoti laiką, skirtą sportavimui.

Įkvėpimo įrašui sėmiausia čia:
Running & FitNews, Sep/Oct2009, Vol. 27 Issue 5, p.4-6.
Meeusen, R., Piacentini, M.F., De Meirleir, K., Brain Microdialysis in Exercise Research, Sports Medicine, 2001; Vol. 31 (14), pp. 965-83.

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą