Pasitikėjimas savimi Spausdinti El. paštas

Prieš keletą metų rašiau treneriui laišką apie sportininkų pasitikėjimo savimi ugdymą. Prieš metus naujai jį atradau ir norėjau įdėti į Užrašus, tačiau, matyt, kažkas atitraukė mano dėmesį. Ir štai dabar vėl radau šią "špargaklę". Pasitikėjimo savimi ugdymas - tai, ką būtų galima pavadinti sporto psichologijos klasika. Originalų laišką nežymiai paredagavau ir štai jis:

Pasitikėjimo savimi šaltiniai yra keli. Pirmiausia - sportininkai turi tikėti treniruočių procesu, t.y., kad tai, ką jie daro, padeda jiems tobulėti. Sportininkas turi jausti, kad fiziškai, techniškai jis yra puikiai pasirengęs. Treneris pirmiausia turėtų kalbėtis su sportininkais, ypač, jei jie nepatenkinti atliekamu darbu (jei jiems atrodo, kad dirbama ne taip, kaip reiktų, - įrodykite, paaiškinkite, ką duoda kiekvienas pratimas ar treniruotė). Rašau tai dėl to, kad kartais sportininkai, su kuriais tenka dirbti, nepasitiki būtent trenerio sudaromu treniruočių planu. Aišku, galima imtis diktatoriškų priemonių - tiesiog liepti daryti. Tačiau tokiu atveju reikia būti pasirengusiam atremti sportininkų priešiškumą, bent jau iki to momento, kai jie patys pamatys atliekamo darbo naudą.
 
Kitas labai susijęs pasitikėjimo savimi šaltinis - šimtaprocentiškai atliktas darbas. Reikia nuolat ugdyti sportininkų nuostatą "dirbti iki galo". Visai neseniai perskaičiau žymaus rusų sporto psichologo R. Zagainovo knygą, kurioje jis vienam savo sportininkų sako: "Pasitikėjimas savimi ugdomas ne psichologinėmis kalbomis, o juodu darbu". Tik tada, kai sportininkas žinos, kad niekur nieko "nenumuilino" per treniruotes, jis tikės, kad gali atlikti jam keliamas užduotis ne tik treniruotėse, bet ir varžybose. Prieš varžybas galite paklausti sportininko, ar jis padarė viską, ką reikėjo. Jei taip, - jam juk nėra ko jaudintis! (Su sąlyga, kad iškelti tikslai adekvatūs galimybėms).

Tiesa, reiktų šiek tiek stabtelėti ties nuostata "atidirbti 100 proc.". Ji nereiškia, kad kiekvienoje treniruotėje reikia dirbti 100 proc. pajėgumu, kaip dažnai klaidingai supranta sportininkai. Ypač jauni. Tokia nuostata viso labo reiškia, kad reikia 100 proc. atlikti treniruotės užduotis. Jei treniruotė "lengva", tai ji turi būti lengva. Jei pasakyta atlikti 8 pakartojimus, tai ir turi būti atlikti 8 pakartojimai, ne 16, ir ne 4.
 
Trečia, svarbu, kad žaidėjams laikas nuo laiko pavyktų įgyvendinti keliamus tikslus/ uždavinius. Tik taip formuosis  žinojimas "aš galiu tai padaryti". Čia tinka įvairūs variantai - varžovų pasirinkimas draugiškoms/ ikisezoninėms varžyboms, proceso tikslų kėlimas. Štai, jeigu vienintelis tikslas - pergalė, jos nepasiekus, sportininkas save vertina pagal vienintelį kriterijų ir, deja, savo nenaudai. T.y. jis gali tik pasakyti: "man nepavyko/ aš negaliu/ aš nesugebu". Jeigu tikslų yra daugiau (pvz., kuo ilgiau išlaikyti kamuolį, atakuoti vartus, perimti kamuolį iš varžovo, neleisti X atakuoti vartų, įmušti bent vieną įvartį ir pan.), tuomet vertinant varžybas atsiranda daug daugiau kriterijų. Gal mes nelaimėjom, bet "aš galiu/ moku/ žinau kaip... perimti kamuolį/ įmušti įvartį..." - čia jau pagrindas pasitikėjimui savimi.  Tokie tikslai turėtų būti aptariami su kiekvienu žaidėju ar per komandos susirinkimus iš anksto (t.y., prieš varžybas). Labai svarbu tiksliai juos apibrėžti, o ne tikėtis, kad sportininkai patys susipras! Čia Jums atsakymas ir į klausimą apie tai, kaip praplėsti siekį laimėti siekiu pasirodyti kuo geriau - pagirkite sportininkus ne tik tuomet, kai jei laimi, bet ir tuomet, kai žaidžia pasiaukojančiai, kai demonstruoja sportinį charakterį, kai puikiai periminėja kamuolį ar atakuoja vartus, kai atlaiko smūgius.... Iš pradžių žaidėjai gali žiūrėti kiek kreivai - jiems juk reikia pergalės! Akcentuokite, kad ir Jūs norite pergalės, tai - jūsų galutinis tikslas, bet pergalė ateis tuomet, kai viskas bus atlikta gerai!
 
Pasitikėjimui savimi labai svarbi aplinkinių nuomonė, ypač komandos draugų ir trenerių. Žaidėjai labai jautrūs tam, ką girdi apie juos kalbant trenerius ir kitus žaidėjus (kartais visuomenę, žiniasklaidą). Todėl treneriui reiktų akcentuoti stipriąsias puses, dažniau padrąsinti, paskatinti, o kalbant apie silpnybes, pabrėžti, kaip tai galima tobulinti treniruočių procese (kad sportininkas tikėtų, jog gali tai pakeisti savo darbu). Tiesa, čia norėtųsi atkreipti dėmesį, kad giriant nereikia persistengti. Pagyrimai turi būti konkretūs, t.y. sportininkas turi aiškiai suprasti, ką daro gerai (konkretus veiksmas, judesys, derinys). Apibendrinti pagyrimai (liaupsės) mažina motyvaciją ir, savo ruožtu, pastangas ("kam stengtis, jei ir taip viską sugebu?"). Kita vertus, sporte neaiseinama be klaidų ir tokiais atvejais treneriui tenka išbarti sportininką. Čia ir vėl galioja ta pati taisyklė - sportininkas turi aiškiai suprasti, už ką gavo pylos. Ir tai neturi būti apibendrintas nuvertinimas ("durnas tu", "kiek kartų tau galiu kartoti? tu niekada neišmoksi"), nes toks pasakymas labai "numuštų" pasitikėjimą savimi ir sumažintų motyvaciją stengtis toliau.

Dažnai būna, kad prieš varžybas treneriai panikuoja ir taip užkrečia sportininkus (deja, bet pačiai teko tuo įsitikinti). Taigi viena iš sportininkų pasitikėjimo savimi formavimo formų - trenerio darbas su savimi. Išmokti susitvarkyti su įtampa, neforsuoti paskutinėmis minutėmis ("neprivalgei neprilaižysi", pvz., Vokietijos futbolo rinktinės vyr. treneris J. Klinsmann, prieš 2006 m. Pasaulio čempionatą išskrido, berods, į JAV, paliko rinktinę, o į kritiką atsakė: "Aš tikiu savo komanda ir noriu jiems tai parodyti, todėl nebijau dabar, prieš čempionatą, jų palikti), išmokti žiūrėti sportininkams į akis ir tvirtai pasakyti: "Mes įveiksime šią komandą". Jei keliais žodžiais, - treneris turi ugdyti auklėtinių pasitikėjimą savimi savo pavyzdžiu.
 
Žinoma, daug padeda savitaiga, autogeninė treniruotė. Galima tiesiog mokyti sportininkus nuolat sau priminti, kuo jie stiprūs, ką jie gali, ką moka. Po varžybų, pavyzdžiui, tiktų aptarti ne tik klaidas, bet ir tai, kas ką padarė gerai. Ar ką reikia padaryti, kad kitą kartą tokių klaidų nebūtų.
 
Dar iš įdomesnių būdų - kitų pajėgių sportininkų/ komandų žaidimo stebėjimas. Atsiranda jausmas "jei jie gali, tai ir aš galiu". Tai labiau veikia, kai stebimi žaidėjai ar komanda yra panašūs į stebėtoją (pagal amžių ir pajėgumą).
 
Na ir pabaigai, vienas svarbių dalykų, formuojant pasitikėjimą savimi, yra išmokyti sportininkus tinkamai interpretuoti priešvaržybinius "nerimo" signalus. Paaiškinti, kad tai, jog prakaituoja delnai, daužosi širdis, trūksta oro, norisi į tualetą, rodo ne ką kita, o organizmo mobilizacijq - pasiruošimą kovai. Kai sportininkas galvoja: "Mhm, mano kūnas ruošiasi kovoti", sutikite, jis mažiau jaudinsis nei tuomet kai galvos: "Aš mandražuoju, jaučiuosi kaip medinis, man rankos dreba..."
 
Taip pat, norėčiau pabrėžti, kad formuojant pasitikėjimą savimi, reikia stengtis, kad jis būtų realistiškas. T.y., sportininkas turi realiai vertinti savo galimybes. Jeigu jis galvos, kad jų komanda gali nugalėti bet kokį varžovą, o tai neatitiks realybės, komanda nuolatos bus priversta patirti labai didelį emocinį sukrėtimą. Jau geriau akcentuoti esamas stipriąsias savybes ir tobulėjimo galimybes. Tuo labiau, kad, kaip jau minėjau, "pasikėlę" ir pernelyg pasitikintys savimi sportininkai kartais "pamiršta" treniruotis, tarsi tai jiems jau būtų nebūtina!

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą