Panika, arba jodinėjimo (ne)džiaugsmai Spausdinti El. paštas

Kad ir kiek būtų prirašyta vadovėlių, kad ir kiek protingų žmonių pasakotų, "kaip gyvenime būna", nėr vertingesnės patirties nei sava. Šiek tiek absurdiška ir net prieštaringa mintis, nes ji reiškia, jog kad ir ką čia rašyčiau niekam tai iš tikro nebus naudinga, kol pats žmogus to savo gyvenime nepatirs. Taip, tačiau galbūt ši mano rašliava pravers kam nors atsidūrusiam panašioje situacijoje, nes atskleis daugiau būdų, kaip elgtis.

Istorija ši apie paniką, net ne stiprią baimę, o paniką. Tiesa, nereiktų painioti su panikos sutrikimu, kuomet tokie panikos priepuoliai kartojasi dažnai. Kol kas tai istorija tik apie pavienius panikos priepuolius arba apie tai, kaip jie atsiranda. Šiek tiek apie tai, kaip su jais kovojau.

Visai neseniai atradau nuostabiausią laisvalaikio užsiėmimą - jodinėjimą. Aišku, anokia iš manęs jojikė, kai tik kelis kartus sėdėjau ant arklio. Negana to, vieną pirmųjų kartų žirgui pasileidus zovada, sėkmingai šleptelėjau žemėn. Turiu galvoje, kad nukritau tikrai "sėkmingai" - nieko neužsigavau taip, kad skaudėtų, todėl vos po kelių minučių sėdėjau ant žirgo ir jojau toliau. Nusimanantys medicinoje šiuo metu galbūt jau bus pasibaisėję. Aš ir pati kitą kartą galbūt nebūčiau tokia smarki, mat po kokių 6 valandų supratau, kad ne viskas taip gerai, kaip atrodė. Buvau susitrenkusi galvą. Vėlgi man "pasisekė", tai nebuvo smegenų sutrenkimas ar sukrėtimas. Tačiau porą savaičių teko pagyventi šiek tiek "ribotu režimu", nes galva retkarčiais imdavo ir susisukdavo. 

Galiausiai gavusi leidimą iš gydytojų vėl jodinėti ir sulaukusi pirmosios progos sėstis ant žirgo, taip ir padariau. Iki to laiko daug kas klausė, ar kritimas neatbaidė. Užtikrintai visus tikinau, kad tikrai ne. Ir iš tiesų, jaučiausi drąsiai. Tuo labiau, kad paskutinė patirtis su žirgais buvo sėkmingas jojimas. Džiaugiausi, kad iš karto po kritimo sėdau į balną, nes tariausi, kad tai "išgelbėjo" mane nuo baimės. Nesakau, kad taip nebuvo, juk dažnai psichologų ar patyrusių žmonių teigiama, kad svarbiausia po panašaus nelaimingo atsitikimo vėl išdrįsti joti. Pirmojo pasijodinėjimo po kritimo laukiau su džiaugsmu.

Džiaugsmas ir malonus jaudulys dingo vos atsisėdus į balną. Pirmąsias minutes dar dėjausi, kad nejaukumo jausmas dings po kelių minučių, - juk senokai nesėdėjau ant žirgo. Natūralu, jog reikia priprasti. Deja, nejaukumas nė kiek nemažėjo, o tik didėjo žirgui pradėjus po truputį judėti ir demonstruoti, jog jis yra gyvas ir turintis savo galvą. Ne, negalėčiau sakyti, kad žirgas buvo nekontroliuojamas. Tuo labiau, kad sukinėjantis kieme prie šieno nelabai yra kur rodyti savo autonomiją. Tačiau nejaukumas pamažu virto baime, jog iš tiesų nekontroliuoju situacijos taip, kaip norėčiau. Po truputį ėmė stiprėti ano kritimo prisiminimas - tai buvo ne tiek vaizdinys, kiek pojūtis. Keista, nes pats kritimas įvyko taip staiga, jog jo net dorai neįsiminiau. Tačiau kūnas ir psichika užfiksavo "skrydžio" pojūtį. Ir šis pojūtis ėmė vaidentis, tarsi tuoj tuoj turėtų pasikartoti.

Kol žirgai ėjo žingine, situacija atrodė pakenčiama, tačiau vos ėmėme joti risčia, mane apėmė pati tikriausia panika. Širdis ėmė taip kalatotis, jog išsigandau ne tiek risčios kiek to daužymosi. Ėmė trūkti oro. Baimė tarsi užvaldė ir neliko jokių kitų pojūčių ar minčių. Kuo greičiau paprašiau visų sustoti ir kurį laiką ėjome žingine. Kritimo pojūtis taip sustiprėjo, jog atrodė, kad neišvengiamai vėl krisiu žemėn. Atrodė, jog pasileidus risčia, žirgas tuoj tuoj pajus laisvę ir imsis neštis zovada, o tuomet mane "nupūs" lyg kokį lapą. Baimė buvo neapsakomai stipri.

Visgi supratusi, kad šitaip ilgai neištversiu, ėmiausi veiksmų. Pirmiausia prisiminiau viską, ką žinau apie atsipalaidavimą. Mėginau kiek galėdama laisviau kvėpuoti bei atpalaiduoti kūną. Stengiausi naudotis proga, kad einame žingine ir pakankamai tvirtai jaučiuosi balne. Šiek tiek trukdė persisukusi balnakilpė, kurios tinkamai nepatikrinau vos užsėdusi ant žirgo. Ji spaudė ir trukdė normaliai laikyti lygsvarą. Stengiausi nekreipti dėmesio į skausmą ir kuo tvirčiau įsispirti kojomis, kad jodama galėčiau bent šiek tiek pasikelti.

Stengiausi derinti du dalykus - būti budri, bet ne susikausčiusi. Netrukus pasijutau šiek tiek geriau, nors toli gražu ne rami. Sutikau vėl joti risčia. Vos pradėjus joti, apėmė stipri baimė, bet jau ne tokia panika, kokia buvo prieš tai. Galbūt tąkart buvau nepasiruošusi baimei, nes juk iki pat užsėdimo ant žirgo jaučiausi drąsiai ir nė minties nebuvo apie baimę. Dabar jau buvau pasiruošusi. Kovojau su savimi ir stengiausi nusiraminti. Vis persekiojo pojūtis, kad tuoj žirgas leisis zovada ir aš krisiu. Kankinau žirgą, nes kontroliavau jo tempą. Nors jojome risčia, neleidau pernelyg įsibėgėti. Jaučiausi nejaukiai, nes stabdžiau visos grupės tempą, bet tąkart kitaip negalėjau.

Galiausiai pasijodinėjimas baigėsi. Kelis kartus jojome risčia ir aš, žinoma, nekritau. Atrodė, kad ir mano baimė apmažėjo, nors neišnyko. Džiaugiausi, kad bent panikos priepuolių daugiau nebuvo. Tačiau ėmiau nerimauti, kaip reikės joti kitus kartus. Juk toks jodinėjimas visiškai neteikia džiaugsmo, tai - tik kova su savimi. Išvažiuodama iš žirgyno galvojau tik apie stiprią baimę, kuri buvo mane apėmusi ir visai ne apie žirgus. Kitų įspūdžių klausiausi lyg radijos ir negalėjau prisidėti, nes mano išgyvenimai buvo kiti.

Praėjo savaitė, per kurią išties mažai galvojau apie anos dienos patyrimą. Nenorėjau užsifiksuoti ties baime. Vėl susitariau dėl jodinėjimo. Po pokalbio telefonu praėjus kelioms akimirkoms pajutau tokį patį panikos priepuolį, kaip aną kartą. Ruošiausi miegoti, tačiau persekiojo kritimo pojūtis ir vaizdinys, kaip žirgas nešasi nenusakomu greičiu, o aš vos laikausi. Tai buvo ne tiek prisiminimas, kiek psichikoje sukonstruota situacija. Jaučiau, kad nors šis vaizdinys ir pojūtis atrodo nekontroliuojami, jei juos paleisiu, baimė tik įsigalės. O juk man rytoj jodinėti. Atsigulusi leidau vaizdiniui ir pojūčiui suktis kaip filmo juostelei, tačiau neleidau jam užkovoti mano kūno ir minčių. Jaučiau, kaip neįprastai greitai daužosi širdis, kaip sulaikau kvapą. Pirmiausia ėmiausi "tvarkyti" šią netvarką. Palengva gražinau kvėpavimą prie normalaus ritmo, jaučiau kaip rimsta širdis. Tuomet ėmiausi vaizdinio. Įsivaizdavau, kaip žirgui nešantis tvirtai laikausi balne. Priminiau sau tai, ką jau buvau girdėjusi apie teisingą jojimą. Mėginau atgaivinti jausmą, būdavusį iki kritimo, kai jojimas keldavo malonų jaudulį, kai nekantraudavau vėl joti, kai žingine eiti tapdavo nuobodu ir norėdavo leistis risčia.

Pamažu užmigau. Naktį dar du ar tris kartus buvau labai trumpam atsibudusi ir kiekvieną kartą mintyse prasisukdavo jojimo vaizdinys, tačiau kaskart baimė buvo vis silpnesnė. Lyg pro miglą suvokiau, kad vaizdinyje randasi malonaus jaudulio būsena. Vis stengiausi "įpaišyti" į scenarijų jausmą, kaip aš jaučiuosi balne, kaip aš joju, ką aš darau. Po truputį traukiau kontrolės siūlą į save (aišku, tuo metu viso to sau neįvardinau, tik dabar, žvelgdama į situaciją iš šalies, suprantu, ką tuo metu dariau; viską dariau daugmaž per miegus).

Keista, bet atsikėlusi jaučiausi rami, tarsi psichika per naktį būtų "suvalgiusi" mano baimes. Tiesa, šį kartą nepuoliau džiaugtis. Prisiminiau, kad aną kartą ramybė neturėjo laimingos pabaigos. Šį kartą turėjau atsarginį planą. Paprašiau tokio žirgo, kuriuo joti yra daug patogiau, o ir balnas - kone sostas, kuriame jautiesi tvirtai iš visų pusių. Šį kartą vos atsisėdusi į balną pasijaučiau šiek tiek nejaukiai - reikėjo priprasti prie žirgo, mat juo jojau pirmą kartą. Tačiau nejaukumas dingo po kelių akimirkų ir toliau jaučiausi pakankamai drąsiai.

Zovada nejojome, dar nesijaučiu taip tvirtai balne, tačiau risčia jojau net laisviau nei prieš kritimą. Visa tai - dėl žirgo ir balno, to neneigiu. Tačiau mane džiugino, jog nebepersekiojo pojūtis, jog situacija tuoj taps nevaldoma. Ir vėl jaučiausi neapsakomai gerai. Jodinėjimas mišku įkvėpė laimės visai dienai.

Žinoma, ši istorija dar nesibaigė. Galbūt po kelių savaičių turėsiu pripažinti, jog baimės įsišaknija ilgam, tačiau vakarykštė patirtis ir grįžęs mėgavimasis jodinėjimu kelia vilčių, kad ir šį kartą pavyks save "sutvarkyti". Kita vertus, pasitvirtinau sau, jog net savo šelmę psichiką galima tvarkyti.

Vakar mūsų arklių užkalbėtojas pasakė, kad blogiausia - ne nukristi. Blogiausia, kai žirgas ima nešti ir žmogus praranda kontrolę. Iš baimės jis traukia pavadžius, o tai žirgą tik gąsdina ir jis nestoja. Iš tikro reikia trumpam leisti žirgą joti laisvai, o paskui vėl stabdyti. Ir taip, kol sustos. Mūsų psichika tikriausiai panaši. Jos negalima visiškai atleisti, nes tuomet ji darys bet ką. Bet ir nuolatinėj įtampoj laikyti bei darkyti nereikia. Kartais atleidus vadeles, ji pati sustato viską į savas vietas.

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Komentarai (3)
RSS
Hermiona, 2015-01-02 19:18:56
Aš nuo arklio nukritau keturis kartus bet ir toliau nebijojau tik viena vos nesusilaužiau šounkaulio.... tada padariau kelių dienų pertrauka is tada viskas praejo... tiesa sakant kai kurie žirgai (ne dėl veislės) bailiai.... aš joju ant labai bailaus žirgo... 
bet vistiek reikia buti drasiai/m ir nekreipkite dėmesio JŪS ESATE ŽIRGO ŠEIMININKAI
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą , 2014-10-19 19:51:53
Labai puikus straipsnis :) ir aš nukritau nuo žyrgo ir ilgai nejojau nes bijojau, bet dabar vėl lankau žirgyną ir meginu nugalėti baimę.
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą , 2012-02-28 15:34:32
woww... Cia ir istorija... Tiesa pasakius man tai atsitiko vakar (nukritau nuo zirgo) Negaliu paeiti, kaip visur skauda... Ir labai bijau vel vaziuoti i zirgyna (dar zovados nesimokau) esu buvusi gal 4-5 kartus zirgyne... tiesiog gal galit padet kaip iveikt baime vel vaziuoti jodineti ??

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą