Visuomet galima padaryti gerai, jei darai iš širdies Spausdinti El. paštas

Dirbant sporte kartais atrodo, kad egzistuoja du paralelūs pasauliai: sportininkų ir trenerių bei valdininkų. Kalbant su pastaraisiais, jei jų ne daugiau kaip vienas, atrodo, kad visi supranta sporto problemas ir yra nusiteikę kažką keisti, kad būtų geriau. Tuo tarpu pokyčių nesimato jokių. Tiksliau, atsiprašau, pokyčiai matosi - bet viskas eina blogyn ir blogyn. Todėl apie šį pasaulį galvoti nelabai norisi.

Laimei, egzistuoja ir kitas pasaulis, kuriame gyvena treneriai ir sportininkai. Gyvenimas tame pasaulyje anaiptol nėra lengvas. Tačiau jų entuziazmas ir optimizmas - užkrečiantys, ypač kai kurių.

Šiais metais Europos jaunimo olimpinis žiemos festivalis vyksta Lenkijos pietuose. Dvi dienos iki festivalio pradžios čia taip pradėjo snigti, kad organizatorių planai "nuėjo šuniui ant uodegos" - prasidėjo visiška betvarkė ir chaosas. Žinoma, organizatoriai kaltino sniegą, tačiau tiek mūsų komandai, tiek ir kitų šalių delegacijos vieningai pritarė - problema ne sniegas. Problema - organizatoriai ir jų nesugebėjimas priimti savalaikius ir tinkamus sprendimus.

Kalnų slidinėjimo trenerė Jennifer apie visa tai pasakė frazę, kuri įsiminė dėl savo paprastumo ir tikslumo: "Visuomet galima padaryti gerai, jei kam nors rūpi".

Per tas kelias dienas, kurias tenka bendrauti su šia trenere galiu pasakyti tik tiek, kad mane sužavėjo jos entuziazmas ir veikla. Kaip žinia, treniruoti kalnų slidininkus Lietuvoje reikia turėti ne tik žinių, bet ir kūrybiškumo, - sniego čia ne taip ir daug. (Būtent todėl jie dažnai treniruojasi Slovakijoje). Kūrybiškumo trenerei netrūksta - kartu su kitu treneriu į savo klubą jie yra pritraukę apie 50 jaunų sportininkų. Vaikai patys ruošia sau slides (svarbesnėse varžybose tai daro patys treneriai), noriai dalyvauja stovyklose ir varžybose. Kiekvieno sezono pabaigoje trenerė sukuria filmuką apie praėjusį sezoną.

Jie taip pat rūpinasi tuo, kad Lietuvoje būtų kalnų slidinėjimo trenerių. Kaip sakė trenerė: "mums nesvarbu, ar treneris turi diplomą, ar ne". Mums svarbu, kad jis mokėtų slidinėti ir norėtų mokyti. Tikiu, kad daugelis pasipiktintų, - kaip gali treneris būti be atitinkamo išsilavinimo. O aš visuomet linkusi galvoti taip: ar tikrai popieriukas suteikia žinių ir įgūdžių? Ne kartą esu ginčijusis su žmonėmis, kurie kategoriškai pasisakė už tai, kad tam tikrus dalykus gali daryti tik tuomet, jei turi tai neva patvirtinantį "popieriuką". Tačiau iš praktikos: nors ir turiu psichologės magistro laipsnį ir teoriškai galėčiau dirbti poliklinikoje, nė už ką nesutikčiau to daryti. Nes neturiu tam reikalingų žinių ir įgūdžių. Lygiai taip pat galėčiau įvardinti keletą specialistų, kurie turėdami savo sričių diplomus visiškai nekelia man pasitikėjimo. Kita vertus, žinau ir tokių, kurie neturėdami oficialių "popieriukų" darbą padaro daug geriau nei dešimt "su popieriukais" sudėtų krūvon. Tai ir klausimas: ar eitumėt pas gydytoją vien dėl jo diplomo ar dėl žinių?

Žinoma, tai - vaikų sportas, ne didelis meistriškumas. Tačiau būtent nuo to viskas ir prasideda. Ir džiugu, kad nepaisant to, jog sporto sistemos pas mus nėra, atsiranda trenerių, kurie dirba, nes tai jiems patinka, nes tiki savo darbu ir sugeba ne tik treniruoti vaikus, bet ir paruošti aukščiausio lygio sportininkų.

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą