Žingsniai Spausdinti El. paštas

Kiekvienas padarytas žingsnis lemia kitą žingsnį.

Prieš Naujuosius draugė atsiuntė 2009 metų kalendorių, kur prie kiekvieno mėnesio buvo citata. Rugpjūtis, mano mėnuo, puikavosi nuostabiausia Paulo Coelho citata:

"Todos los días Dios nos da un momento en que es posible cambiar todo lo que nos hace infelices. El instante mágico es el momento en que un sí o un no pueden cambiar toda nuestra existencia."

("Kiekvieną dieną Dievas dovanoja mums akimirką, kai galime pakeisti viską, dėl ko jaučiamės nelaimingi. Tai stebuklingas laikas, kai TAIP arba NE gali pakeisti visą mūsų būtį.")

Kai prieš kelias dienas parašiau apie apsilankymą šaudymo varžybose, pradėjau šį tą naujo. Tos kelios padrikos mintys išaugo į didesnę diskusiją. Diskusiją apie tikslus ir baimes, kurios kyla, kai nori iš savęs daug.

Kai užsibrėžiame sau tikslus - nugalėti varžybose, patekti į rinktinę, paskui - į Olimpines, nori nenori šiek tiek pagalvoji apie tai, o kas, jei man nepavyks...

...Kai nepavyksta pasiekti, ko trokšti, skausmas ir nusivylimas yra labai stiprus. Ypač, jei tenka matyti, kaip tavo svajones "įgyvendina" draugai ar tiesiog pažįstami. Kaskart tau primenama, kad apie tai svajojai TU, toje vietoje norėjai būti TU, bet yra kažkas kitas, NE TU. Matai, kaip "tavo medalį" kabina varžovui ant kaklo. Per televizorių stebi kitus sportininkus, dalyvaujančius Olimpinėse ir širdį maudžia mintis, kad sėdi namie prie televizoriaus, o ne ten, "su visais".

Skausmas gali būti toks stiprus, kad kurį laiką nieko nesinori daryti. Neturi tam noro ir jėgų. Kartais atrodo, kad atidavei viską, ką turėjai, o dabar nebeturi NIEKO. Visiškai nieko.

Skausmas baisus, bet dar baisesnis to skausmo LAUKIMAS. Kai skausmo dar nėra, bet galvoji, kad ateityje jis BUS. Kad tau nepavyks pasiekti, ko nori ir liksi tuščioj vietoj, su sudaužytom svajonėm ir skausmu. Būtent šis laukimas stabdo ir neleidžia rizikuoti. Vengiame skausmo. Bet prisiminkime, kad laukimas daug baisesnis nei pats skausmas. Kad ir kaip skaudu ar sunku būtų, mes tai visuomet išgyvename. Prisiminkim sunkiausius savo gyvenimo laikus - juk išgyvenome! Problemas įveikėme, su sunkumais susitvarkėme.

Tiesa ta, kad, kai leidžiame, jog būsimo (numatomo) skausmo baimė mus stabdytų, mes nerizikuojama. Nepatiriame nusivylimo ir skausmo. Bet ar ką gauname?

Juk ir šiuo atveju nuviliame save, nes nepasiekiam tų pergalių, apie kurias svajojome, tik nedrįsome siekti. Šis skausmas ateina ne iš karto, jis ateina po laiko. Kai praeina 5 ar 10 metų, Staiga atsigręžiame atgal ir suvokiame: Aš nieko neturiu, o juk galėjau... Jei tik tuomet būčiau pasakęs TAIP, o ne NE. Su laiku įgauname  patirties ir drąsos, tai, kas gąsdino anksčiau, dabar jau atrodo smulkmena. Vaikystėje bijome likti namie vieni. Suaugę mėgaujamės retomis vienatvės minutėmis. Svajojame apie pietų miegą ir svarstome, kaip galėjome būti tokie kvaili darželyje ir jo nekęsti? Kaip galėjome nevertinti mokyklos, jei ten sėdėti reikėjo tik pusę dienos? Ir namų darbai... argi tai buvo rūpestis? Bet grįžti jau negali.

Gal mano parinkti pavyzdžiai ne patys tinkamiausi. Tačiau mintis paprasta - laiko atgal sugrąžinti negalime. Todėl verta rizikuoti, kad nereiktų gailėtis.

Kai galvoju apie žmones, kurie kažko tikrai labai norėjo ir to siekė, visada matau, kad jie tai pasiekė. Kartais net nesuprantu, kokiu būdu jiems tai pavyko. Kartais man pačiai pavyksta pasiekti tai, ko norėjau, nors nelabai suprantu, kaip būtent tai atsitiko. Žinau atskirus žingsnius, kuriuos žengiau savo tikslo link, bet nesuprantu, kaip jie taip susidėliojo. Ir nenoriu suprasti. Man to nereikia, nes tikslą pasiekiau. Gal kas galėtų pasakyti, kad man pasisekė. Taip, sėkmė - labai geras dalykas. Tačiau sėkmė tarsi jungiamoji medžiaga. Kad pastatytum namą, jos neužtenka.

Iš kitos pusės, kai galvoju apie sportininkus, kurie patyrė ar patiria nusivylimus, į galvą ateina bent keletas dalykų, kurie buvo padaryti ne taip. Tai yra iš karto galvoju apie dalykus, kuriuo galima pakeisti, daryti kitaip, įdėti daugiau širdies ir pastangų, kad tikslai būtų pasiekti. Kitaip sakant, kalbame apie kontroliuojamus, keičiamus dalykus. Ir pirmiausia - darbą bei pastangas, kovą su savimi ir savo baimėmis, meilę adrenalinui ir pasididžiavimo jausmui, kai pavyksta save nugalėti, padaryti tai, ko anksčiau negalėjai, norą tobulėti. 

Sportininkai teisinasi, - kai išsikeliu aukštus tikslus, imu labai jaudintis. Žinoma! Bet juk šį jaudulį galima pamilti. Priprasti prie jo ir net jaustis blogai, jei jis dingsta iš gyvenimo. Be to, yra daugybė būtų, kaip savo emocijas valdyti. Tik reikia įdirbio.

O štai, jei nekeli sau aukštų tikslų, jei netiki, jog gali pasiekti reikšmingų pergalių, iš tikro pasmerki save ramiam gyvenimui, bet be pergalių. Logika čia labai paprasta, jei nežinau, kad noriu kažkur nueiti, net neišeisiu iš namų. O jei ir išeisiu, tai bastysiuos be tikslo, tik veltui švaistydama laiką ir energiją.

Kitaip sakant, be tikėjimo, kad tikslus pasieksi, nededi pastangų, blaškaisi, švaistai energiją. Nenusivili, jei kažkas nepavyksta, bet tik dėl to, kad nieko ir nesitikėjai. Kiekvieną nesėkmę sutinki kaip savaimę suprantamą dalyką - juk taip ir sakei, kad nieko neišeis. Kaskart dar labiau įsitikini, kad nieko gero iš gyvenimo tikėtis negali. Ir nesitiki. Nei iš gyvenimo, nei iš savęs.

Tikslai gali būti ne tik sporte. Galima siekti bet kurioje gyvenimo srityje - kažkas nori būti žymiu verslininku, kažkas puikia namų šeimininke. Kiekvienas tikslas yra vertingas, jei tik jo siekiama iš širdies.

Ir pabaigai. Mane sužavėjo vienos jaunos sportininkės šūkis: "Savo tikslus aš pasieksiu po vieną".

Vieną kartą pasakai sau "TAIP" ir jau žengi kitu keliu...

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą