Citata apie nerimą, kurį mums kelia įvairūs gyvenimo įvykiai, tokie kaip darbo pristatymas, pranešimo skaitymas, dalyvavimas varžybose...

"...Karlas man priminė, kad praėjusią konsultaciją kalbėjomės apie didžiulę baimę artėjant darbo pristatymui. Jam visada būdavo labai sunku viešai kalbėti. Būdamas itin jautrus kritikai, Karlas dažnai atkreipdavo į save dėmesį, piktai užsipuldamas kiekvieną, suabejojusį kuriuo nors jo darbo aspektu.
 
Padėjau jam suprasti, kad jis nejaučia asmenybės ribų. Paaiškinau, kad priešiškumas paprastai kyla tada, kai kėsinamasi į asmenybės šerdį. Juk taip žmogus gina ir savo gyvybę. Pabrėžiau, kad Karlas pernelyg išplėtė savo asmenybės ribas, apimdamas ir darbą, tad į nereikšmingą savo projekto kritiką jis reaguoja taip, tarsi tai būtų pasikėsinimas į jo būties centrą, grėsmė jo gyvasčiai.
 
Mokiau Karlą atskirti savo būties šerdį nuo kitų, šalutinių savybių ar veiklų. Jis stengėsi „atsisieti“ nuo neesminių savo dalių. Galbūt tos dalys išreiškia tai, kas Karlui patinka, ką jis veikia ar ką vertina, tačiau tai nėra jis, jo būties centras.
 
Karlą sudomino toks skirstymas. Tai ne tik paaiškino jo perdėtą gynybiškumą darbe; tą patį buvo galima pasakyti ir kūnui. Kitaip tariant, nors jo kūnui grėsė pavojus, jis pats, jo gyvybės syvai buvo sveiki.
 
Ši interpretacija  gerokai sumažino jo baimę ir praėjusią savaitę jis ramiai ir nesigindamas pristatė darbą. Dar niekada jam nebuvo taip puikiai pavykę. Kalbant jo galvoje tarsi mantra aidėjo: „Mano darbas – tai ne aš“. Atsisėdęs prie savo viršininko jis kartojo mantrą: „Mano darbas – tai ne aš. Nei mano kalba, nei mano drabužiai – visa tai ne aš“. Jis ištiesė kojas ir išvydo savo senus, nunešiotus batus. „Mano batai – tai irgi ne aš“. Karlas ėmė krutinti kojų pirštus ir pačias kojas, norėdamas atkreipti savo viršininko dėmesį ir tarsi pareikšti jam: „Mano batai – tai ne aš!“