Sporto psichologas Rudolf Zagainov: Egzaminas kiekvieną dieną Spausdinti El. paštas

Jis vadina save “greitąja pagalba” sportininkams. Tik jo misija – ne gydyti sulaužytas rankas-kojas. Rudolf Maksimovič Zagainov gydo sielas. Sporto psichologas, - jis tvirtina, kad pasirinko pačią sunkiausią profesiją Žemėje. “Čia kiekvieną dieną reikia laikyti egzaminą. Jei nors akimirkai suklysi, būk pasiruošęs susirinkti daiktus ir išeiti. Sportininkai neatleidžia klaidų”.

Ar pats darė klaidų? Sako, kad ne, nors 35 metai profesinio stažo “be šakelės, be šapelio” įmanomi tik Dievui. Jis turi tiek pat šalininkų kiek ir priešininkų. Galima išvardinti dešimtis sportininkų, kurie jam skolingi už viską: pergales, šlovę, net gyvenimą. Pavyzdžiui, čiuožėja Jelena Vodorezova Zagainov dėka sėkmingai čiuožė dar 4 metus po to, kai ant jos karjeros buvo padėtas kryžius. Lygiai taip pat atgimė Aleksej Jagudin, pagijęs nuo “Pliuščenko sindromo”, - paprasčiau kalbant, varžovo ligos. Ir tuo pačiu metu yra treneriai, sportininkai, jų žmonos ir tėvai, kurie neatleidžia Zagainov jo autoritetingo charakterio, noro besąlygiškai valdyti savo auklėtinius. Apie jį kuriamos legendos, - neva jis hipnotizuoja varžovus: šie krenta, nepataiko įvarčių ir t.t. Zagainov retai teisinasi. Ir niekada nesistengia būti “patogiu”. Jis įpratęs sakyti tai, ką galvoja, nesibaimindamas aukštų sporto valdininkų nemalonės. “Mano darbą vertina patys sportininkai, kurie prabėgus metams išlieka mano artimais draugais. Ir kai auklėtiniai atveda man savo vaikus, aš manau, kad man tai aukščiausias įvertinimas”.

Rudolf Maksimovič, kas Jūs savo sportininkams, su kuriais dirbate? Tėvas, griežtas mokytojas, draugas?

Teisingiausia, žinoma, būtų paklausti jų. Bet šiaip egzistuoja taip vadinama “psichologo laiptelių” samprata. Gali būti tik pašnekovas, kas sportininkui kartais labai svarbu, patarėju, jei sportininkas jaučia, kad iš tų pokalbių gauna naudos, vėliau bendraminčiu, vėliau draugu. Psichologas palaipsniui kyla šiais profesiniais laiptais. Matote, kiekvienas žymus sportininkas visada turi grupę žmonių, kuri jam labai reikalinga, nors dažnai ji gali ir trukdyti. Mano užduotis – iš pradžių tapti šios grupės nariu, o paskui imti jai vadovauti. Dvasinis mokytojas – aukščiausia šių laiptų pakopa.

Kur slypi pagrindinis Jūsų darbo sunkumas?

Tu visuomet turi būti aukštumoje. Daugelis neatlaiko įtampos būtent dėl to, kad sportininkai jiems kelia didelius reikalavimus. Psichologui nieko neatleidžia. Bereikalingo žodžio, klaidos įvaizdyje, net suglamžytų kelnių…

Jei esi panašus į nevykėlį, koks tu psichologas? Tu turi būti sėkmingas ir stiprus, tiesiog privalai atlaikyti stresinę situaciją. Sportas – žiauri veiklos rūšis, ten neturi būti nereikalingų žmonių. Į tą patį Aleksej Mišin (čiuožėjo Jevgenij Pliuščenko trenerį – aut. past.) Olimpinėse žaidynėse Salt Lake City’je buvo graudu žiūrėti, koks jis buvo įsitempęs. O juk jų daugiau kaip 50 procentų – tokių žmonių, kurie neatlaiko įtampos: veidai padengti raudonomis dėmėmis, rankos dreba! Juokinga, tačiau kartais treneriui psichologinė pagalba reikalinga labiau nei sportininkui. Ir jokiu psichologu treneris nėra. Tai didelė klaida manyti apie trenerį: “Jis puikus psichologas”.

Jūs juk pats buvote sportininkas?

Taip, aš iki 25 metų kultivavau boksą. Paskui išėjau į aspirantūrą ir pradėjau treniruoti, beje, ganėtinai sėkmingai. Turėjau puikių mokinių – Europos čempionų, dvi dešimtis meistrų. Daugelis iš jų augo be tėvo, aš pats išaugau be tėvų, todėl man šie žmonės ypatingi. Tas pats čiuožėjas Lioša Jagudin, tas pats irkluotojas Maksim Opalev, dabar mano mylimiausias sportininkas, kurį ruošiu Olimpinėms žaidynėms, Serioža Bubka. Žmonės be tėvų arba grimzta į dugną, arba, priešingai, pasiima iš gyvenimo, kas jiems priklauso.

Sporto didybė tame, kad žmogus savo darbu gali pataisyti savo likimą. Jokia kita veiklos rūšis nesuteikia tokios galimybės.

Kaip Jūs nusprendėte tapti psichologu?

Dešimtį metų dirbau treneriu, o paskui patys boksininkai pasiūlė man išbandyti save naujame vaidmenyje. Tuo metu psichologija kaip tik tapo madinga, atsirado pirmosios mokslinės grupės. Aš iš karto ėmiau kurti savus metodus. Pavyzdžiui, įsitikinau, kad prieš miegą reikia pasėdėti su sportininku ant jo lovos krašto, palinkėti saldžių sapnų ir kartu įvertinti praėjusią dieną. Būtent šiomis akimirkomis gaunama svarbiausia operatyvinė informacija trenerių komandai. Ir kai darbinių pasitarimų metu pradėjau pasakoti kai kurias smulkmenas, treneriai tiesiog išsižiojo: “Nieko sau, o mes ir nepažinojome savo auklėtinių”. Pasirodo, su kai kuriais iš sportininkų negalima griežtai kalbėti, kažkam reikia pagerinti maitinimą ir pakoreguoti dienos režimą, arba apgyvendinti atskiruose viešbučio kambariuose.

Beje, aš manau, kad sportininkas visada turi gyventi vienas, būti susikaupęs. Itin artima draugystė – baisus dalykas. Jie kalba iki pirmos valandos nakties, jei visur vaikšto drauge, o galiausiai, kaip taisyklė, pralaimi. Nes abu išsieikvoja.

Sako, Jūs taip pat reikalaujate pildyti dienoraštį.

Dienoraštis – tai būtina, o dar visi be išimties turi bėgioti krosus. Net šachmatininkai, net Anatolij Karpov. Diena turi prasidėti valios pastangomis ir baigtis valios pastangomis. Ryte – krosas, vakare – dienoraštis, kurį sportininkas pildo, o paskui duoda man paskaityti. Dienoraštis grynai psichologinis, ten nereikia rašyti apie krūvį ir pan., ko paprastai reikalauja treneris. Reikia aprašinėti savo išgyvenimus, elgesio klaidas. Ir patikėkite, jei šios klaidos išanalizuojamos drauge, jų skaičius palaipsniui mažėja, keičiasi gyvenimo kokybė. Dienoraštis – didis dalykas.

Išeina, kad savo metodus Jūs kūrėte savarankiškai? Niekas nemokė Jūsų psichologijos?

Psichologijos mokymas – visiškas blefas. Psichologijos fakultetuose dėsto tie, kurie patys nieko negali pasiekti praktikoje. Tai psichologijos tragedija. Jos dažnai nelaiko net mokslu. Pavyzdžiui, joje yra daugiau nei 50 sąvokos “asmenybė” apibrėžimų… Tai koks tai mokslas, jei, pirma, psichologai negali susitarti tarpusavyje, o antra, jei ji sugalvota prie rašomojo stalo, net jei ir labai talentingų žmonių.

Kai kurie teoretikai bijo su manimi susitikti, nes aš juokiuosi iš visų šitų mitų. Jie neturi, ką atsakyti, nes aš esu praktikas ir dešimties knygų, kurias dauguma trenerių ir sportininkų laiko savo vadovėliais, autorius.

Apie Jus dažnai sako, kad Jūs – diktatorius.

Aš su tuo sutinku. Aš viską atiduodu sportininkui, tačiau noriu, kad ir jis vykdytų mano reikalavimus. Sportininką reikia mylėti visa atleidžiančia meile.

Ar Jūsų gyvenime buvo žmonės, kurie Jus palaikė?

Dabar aš prisimenu, kad nė vienas iš mano trenerių nesakė man to, ką būtina sakyti sportininkui.

O ką jam reikia sakyti?

Sportininkui būtina, kad juo tikėtų, jo negalima skriausti, skaudinti, jam daug ką reikia atleisti. Kritikos žmogui ir taip pakanka. Pažiūrėkite, vos ne kas mėnesį kas nors iš sportininkų miršta autodrome arba tiesiog futbolo aikštėje. Kad kautumeisi pasauliniame lygyje, turi būti pasiruošęs mirti.

Manote, kad treneriai kartais neranda reikiamų žodžių?

Be abejo. Ką ir kalbėti, jei geriausi iš geriausių trenerių šiandien atsiprašinėja savo sportininkų už tai, kad netinkamai elgėsi? Jei amžiną atilsį krepšinio treneris Vladimir Kondaršin, pirmasis laimėjęs auksą Miuncheno Olimpiadoje prieš amerikiečius finale, savo septyniasdešimtmečio šventime prašė atleidimo visų tų, su kuriais jis “kovojo”.

Šiandien treneriai tapo išmintingesni?

Ne, treneriai – silpniausia grandis sporte, ypač Rusijoje, kur jų darbas nebėra prestižinis. Treneris pakliuvo į priklausomybę nuo sportininko, nes šis uždirba pinigus. Dauguma intelektualiai pajėgių žmonių, kurie gali atskleisti save kitose srityse, palieka trenerio darbą. Ir didžiausia šiandieninio sporto tragedija tame, kad neliko vaikų trenerių. Gal ne tenise, kur galima pamėtyti kamuoliuką už N dolerių per valandą, nors nežinau, ar teisinga treneriais vadinti tuos, kurie neatiduoda vaikams savęs. Tačiau kitose sporto šakose tai tikrai. Anksčiau pas trenerį galėjo ateiti berniukas, neturėjęs tėvų, ir treneris tapdavo jam antruoju tėvu, jis ne tik jį mylėjo, bet ir suteikdavo nemokamą aikštelę, nemokamą aprangą. Tai buvo didis sovietinio sporto laikas. Unikali sistema, kurios analogų niekur nėra.

Kaip gavosi, kad iš bokso Jūs perėjote į kitas sporto šakas?

Aš niekada nemaniau, kad taip nutiks. Tačiau kartą mane pakvietė mano žemietis didmeistris Viktor Korčnoj. Jo laukė finalinis mačas pasaulio pirmenybėse prieš Anatolij Karpov. Korčnoj, emigravęs į Šveicariją, liko vienas prieš vieną su visa sovietine šachmatų mokykla, tuo tarpu kai Karpov turėjo neįtikėtiną valstybinę paramą. Ir aš pradirbau su Korčnoj tris mėnesius prieš mačą ir visus tris mėnesius, kuriuos tęsėsi mačas. Juk galima iš proto išsikraustyti: mačas iš 24 partijų. Mes pralaimėjome 11,5:12,5, tačiau Botvinnik, – geriausias pasaulio šachmatininkas, pasakė, jog tai buvo geriausias Korčnoj pasirodymas.

Jūs prieš tai, kad sportininkai kurtų šeimas?

Daugelis nepasiekė aukštų rezultatų dėl savo žmonų. Žmona – tai sportininko priešas, nors, ėmęs dirbti moteriškose sporto šakose, supratau, kad sportininkės vyras – dar didesnis priešas. Anksti tuoktis nereikia. Kad ir „Formulėje-1“, kai lenktynininkas veda ir jam gimsta vaikas, jis ima apvažiuoti ratą 1,5 sekundės lėčiau. Jis nesąmoningai saugo save, kas pakankamai natūralu. Kodėl spartiečiai prieš mūšį nužudydavo savo mylimas moteris? Kad jų daugiau niekas nelauktų, kad būtų negaila skirtis su gyvybe. Kiekvienas naujas mūšis – praktiškai mirtis. Ir kai sportininkas išeina į aikštelę, jis pasiruošęs mirti, jis pasiruošęs bet kam vardan pergalės. Tai ir yra tikrasis sportas, ir kitokiu jis būti negali, laimei arba nelaimei.

Šiandieniniai sportininkai skiriasi nuo tų, su kuriais Jums teko dirbti prieš 20 metų? Tikriausiai, juk šiandien jų motyvacija kita, pavyzdžiui, pinigai.

Aš negaliu pasakyti, kad jie tapo blogesni. Maksim Opalev, 23 metų 11 kartų tapęs pasaulio čempionu, pildydamas mano dosjė, į klausimą apie motyvaciją atsakė: „Man svarbiausia, stovint ant garbės pakylos, išgirsti Rusijos himną. Vardan šių sekundžių aš pasiruošęs juodai dirbi ir toliau“. Ir jokių kalbų apie pinigus. Tik pigūs treneriai ar kvaili psichologai galvoja, kad pinigai – stiprus motyvas. Sportininkai užsiima mylima veikla – tai svarbiausia.

Boksas, šachmatai, futbolas. Su kokiais sportininkais Jūs dar dirbote?

Mano sąskaitoje 40 sporto rūšių: arklių sportas, biliardas, snieglentės, visi kovos menai, tenisas. Neseniai į mane kreipėsi Jelena Bovina. Jos tėvas, nusipelnęs vandens polo sporto meistras, perskaitė mano knygą „Prakeiktos profesijos“, paskambino, pasakė: „Aš supratau, kad sportininkui reikalingas mokytojas pedagogas“. Ir mes pradėjome dirbti. Pažiūrėsim, kaip toliau susiklostys reikalai. Lena man kelia labai didelę simpatiją. Supraskite teisingai, man patinka kurti asmenybę, o ne tiesiog padėti uždirbti pinigus. Su Lena mes užsibrėžėme tikslą tapti pirma pasaulyje.

Kalba, kad Jūs dirbote su Becker ir Graf.

Aš keturis metus dirbau Vokietijoje, vienoje iš akademijų. Ten periodiškai atvažiuodavo įvairūs sportininkai, tarp jų Boris Becker ir Steffi Graf. Tačiau mano kontrakte buvo punktas apie neatskleidimą to, kas tarp mūsų vyko. Todėl smulkmenų papasakoti negaliu.

Bendrai man labai dažnai skambina iš teniso pasaulio, galbūt net dažniau nei iš kitų sporto šakų, tačiau aš beveik visada atsisakau. Manęs nedomina sportininkas, kuris šypsosi praėjus penkioms minutėms po pralaimėjimo.

O jis ką, turi verkti?

Jis turi bijoti pralaimėjimo, pajusti dalį savo kaltės ir prisiekti daugiau nekartoti tų klaidų. Tik tuomet sportininkas turi teisę pamiršti apie pralaimėjimą. O jei jis apie jį pamiršo po 5 minučių, neapkaltinęs savęs, neradęs minusų... Su tuo pačiu Marat Safin aš dirbti nenoriu. Jis gali susikaupti ir sužaisti savo išskirtinių fizinių savybių dėka. Kaip dainavo Vysockij: „Aš išėjau ūgiu ir veidu, ačiū mamai ir tėvui“. Štai Kafelnikov man visada buvo įdomus, jį yra už ką gerbti. Paskutiniuosius metus jis jau žaidė „per negaliu“, dėl išlikusio principo, ir aš mačiau, kad jam reikalinga psichologo pagalba. Aš esu tikras, kad būčiau galėjęs pratęsti jo kūrybinį gyvenimą, kaip padėjau čiuožėjai Lenai Vodorezovai. Aš labai tuo didžiuojuos, nes padėti žmogui likimo klausimais – daug sunkiau, nei padėti laimėti olimpinį medalį.

Kur, Jūsų požiūriu, slypi priežastis to, kad tenisininkai šypsosi praėjus penkioms minutėms po pralaimėjimo? Jie pernelyg nusitaikę į pinigus?

Esmė auklėjime. Aš pragyvenau gyvenimą tikrame sporte ir manau, jog reikia verkti pralaimėjus ir didžiuotis savo pergale.

Rudolf Maksimovič, Jūs gyvenate nuolatinėse kelionėse, faktiškai gyvenate kitų žmonių interesais. Kur visgi Jūsų namai?

Mano namai ten, kur mano mylimi sportininkai. Aš laimingas, nes užsiimu tikra veikla. Man šis darbas, žinoma, nėra brangesnis nei žmona ir vaikai, tačiau mano gyvenimas – tai mano darbas, ir aš didžiuojuos, kad pasiekiau jame aukščiausią lygį. Sakau tai drąsiai. Dirbdamas aš tampu daug geresnis kaip asmenybė. Kiekvienus Naujus Metus sutinku savo atskirame bute, kur mano biblioteka, archyvas, kur aš rašau knygas. Ir tą naktį man skambina iš viso pasaulio ir aš visiškai laimingas, nes girdžiu mylimų žmonių balsus.

Jūsų šeima nepavyduliauja?

Vaikai man neatleidžia. Štai aš atleidžiu visiems. Tai viena iš paslapčių: reikia atleisti ir mylėti visa atleidžiančia meile. Jei pasakysiu sportininkui, kad jis šiandien mane nuliūdino, tai jam bus stiprus smūgis. O baisiausia – pasakyti, kad jis mane nuvylė. Tačiau to, ačiū Dievui, kol kas nenutiko.

Ксения Соловьева
Šaltinis Спортивный психолог Рудольф Загайнов: Экзамен каждый день

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Komentarai (1)
RSS
Aukse, 2009-01-25 17:57:46
Na, ko man truksta tai valios ryte atsikelti ir padaryti net menkiausia manksta. Kaip jos igyti? fastum kai reikia tai lekiu i artimiausia vaistine, o kur valios gaut? :)

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Informacijos sporto psichologijos tema ieškau
 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą