Aleksej Jagudin: "Aš labai dėkingas Mišin, jis mane stipriai supykdė" Spausdinti El. paštas

Aleksej Jagudin – 2002 metų olimpinių žaidynių laimėtojas. Prieš tai 5 mėnesius jis dirbo su garsiu rusų sporto psichologu R. Zagainovu. Remdamasis jų bendradarbiavimo patirtimi, šis psichologas 2005m. parašė ir išleido knygą „Vardan ko?

Ar jaučiate, kad laimėjote ne tik Olimpines žaidynes, bet ir didelį karą?

Ir aš laimingas dėl to, kaip jas laimėjau. Prieš laisvą programą Tatjana Tarasova man sakė: „Padaryk keturgubą šuolį su trigubu, paskui atsargiai pračiuožk likusią programos dalį be keturgubų – po laisvosios programos būsi antras, tačiau Olimpiadą laimėsi.“
Tačiau, kai čiuožiau po pirmojo keturgubo šuolio, nusprendžiau – jokių antrų vietų, jokio atsargumo. Jokių pretekstų, kad kas nors galėtų pasakyti, jog aš tapau čempionu tik todėl, kad Pliuščenko suklupo trumpojoje programoje.

Svarbus klausimas metraštininkams – kas ir kada pradėjo šį karą, kada Jūs pajutote, kad tai ne tik sportas?

Kariniai veiksmai prasidėjo dar 98-aisiais, tačiau tai buvo, galima sakyti, pasieniniai konfliktai. Tikrasis karas prasidėjo prieš du metus. Aš net galiu tiksliai pasakyti kada – po pasaulio čempionato Nicoje. Su Mišin sutarėme normaliai. Sveikindavomės ir net kalbėdavomės. Tačiau po to, kai Ženia daugeliui netikėtai Nicoje užėmė ketvirtą vietą, Mišin nerado savyje jėgų mane pasveikinti. Ir aš supratau, kad kažkas pasikeitė, kad nuo šiol tai bus ne tik sporto varžybos. Aš gerai pažįstu Aleksej Nikolajevič. Per paskutiniuosius du metus jis labai pasikeitė. Jis, galima sakyti, tiesiog pamišo dėl šitos kovos. Jis ėmė siekti tikslo ne tik nugalėti mane, bet ir sunaikinti. Tai kažkuo panašu į degradaciją. Kai „Rusų namuose“ čia, Salt Lake City‘je, sveikinome Tatjana Anatoljevną su 55-mečiu ir septintuoju olimpiniu medaliu, visi atsistojo savo vietose. Tik Mišin liko sėdėti ir ženklu parodė Pliuščenko sėdėti. Tai keista, nesuprantama. Tuos du metus Mišin tikino, kad Tarasova nenusimano vyrų čiuožime, kad Jagudin jos priežiūroje nieko neišmoko, tik maivytis ant ledo, kalbant jo žodžiais. Todėl aš kovojau ne tik už save, bet ir už Tarasovą. Praeitame sezone aš labai dėl to pergyvenau, dėl visų tų kivirčų, dėl visų tų žodinių išpuolių. Tačiau dabar man net kaip tai juokinga visa tai prisiminti. Aš pakeičiau taktiką. Aš supratau, jog tam, kad laimėčiau šį karą, nereikia žiūrėti į priešininką. Laimės tas, kuris geriau matys save. Tame slypi dailiojo čiuožimo esmė.

Jūs pats tai supratote ar Jums padėjo Zagainov (psichologas, kurio pagalbos Jagudin kreipėsi 2001-ųjų rudenį – aut. past)?

Zagainov labai padėjo. Tačiau, manau, aš pats tai supratau per praeito sezono klaidas, kai pralaimėjau Pliuščenko viską, ką galėjau.

Man iki šiol ne visiškai aišku, kodėl visgi jūs išsiskyrėte su Mišin 98-aisiais metais, nors Jūs jau šimtą kartų tai aiškinote interviu. Noriu Jūsų to paklausti šimtas pirmąjį kartą.

Yra du pagrindiniai dalykai. Pirma, aš norėjau, kad treneris man skirtų didžiąją dalį savo darbo laiko. Mano nuomone, tai pakankamai suprantamas noras. Ir antra, galbūt svarbesnis dalykas. Man patinka ginčytis, nes manau, kad ginče gimsta tiesa. Aš nemoku būti mechanišku žaisliuku trenerio rankose. Ir čia, žinoma, Ženia yra visiška mano priešingybė: jis niekada neprieštaravo Mišin ir viską vykdė taip, kaip tas liepė. Mišin negali pakęsti prieštaravimų. Ir galbūt dėl to aš vieną kartą pajutau, kad Pliuščenko jis skiria daugiau dėmesio. Tarasova taip pat stengiasi pajungti žmogų sau, apginti savo nuomonę, savo požiūrį į situaciją. Tačiau ji moka klausytis.

Visuomet maniau, kad jūsų karas su Pliuščenko – tai tik Mišin karas su Tarasova arba Tarasovos su Mišin, kaip jums patogiau. Tačiau per paskutinįjį Rusijos čempionatą iš Jūsų išgirdau, kad jūsų su Pliuščenko santykiuose buvo kažkoks epizodas, dėl kurio draugystė tarp jūsų tapo nebeįmanoma. Ar galėtumėte pasakyti šią paslaptingąją frazę?

Tai turi likti tarp manęs ir jo. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai buvo dar viena išėjimo iš Mišin priežastis. Beje, su Ženia mes niekada nebuvome artimi draugai. Kartu žaisdavome futbolą, tačiau, kai žaidimas baigdavosi, eidavome į skirtingas kompanijas. Tačiau galiu pasakyti, kad išliko labai geri santykiai su Lioša Urmanov (olimpiniu čempionu Lillehammer‘yje, Aleksej Mišin mokiniu – aut. past.). Jis, beje, man paskambino ir pasveikino su pergale.

Kare būna sužeidimų. Toks karas neapsieina be žaizdų. Ar galite prisiminti pačią skausmingiausią?

Man kaip tai buvo labai apmaudu, kai prieš Olimpiadą Mišin viename iš savo interviu pasakė, kad mano galia slypi tik emocijose, kad savo aš pasiimu tik grimasomis ant ledo. Negaliu tiksliai prisiminti, jis kažkaip kitaip, labai piktai tai pasakė, aiškiai tikėdamasis mane užkliudyti. Ir tai iš tiesų labai mane užkliudė. Tą dieną mano troškimas laimėti Olimpiadą tapo beprotišku. Ir aš manau, kad iš tikro aukso likimas išsisprendė būtent tą dieną. Taip kad Mišin man labai padėjo tapti olimpiniu čempionu. Aš jam dėkingas. Tikrai. Jis mane labai daug ko išmokė čiuožime. O paskui dar padarė viską, kad patikėčiau tuo, jog galiu tapti olimpiniu čempionu, kai šį tikėjimą buvau praradęs. Juk jei iš tikro būčiau toks niekam tikęs čiuožėjas, kaip mane aprašinėjo Mišin, apie mane nebūtų vertėję tiek daug kalbėti. Kas dar mane labai sukrėtė, tai tai, kad Mišin jau čia, Salt Lake City‘je, mano pasirodymo metu atsistojo šalia bortelio, greta to taško, kur aš darau keturgubą šuolį. Netikiu nužiūrėjimu ir ekstrasensoriniais Aleksej Nikolajevič sugebėjimais, tačiau tai labai trukdė susikaupti.

Už tai Mišin tiki pikta Rudolf Maksimovič Zagainov akimi. Jis kaltina Zagainov lygiai tuo pačiu, kuo Jūs kaltinate Mišin. Jis sako, kad Gran Pris finalo Kitchner‘yje metu Zagainov taip pat „būrė“ toje vietoje, kur Pliuščenko daro savo kaskadinį triuką iš keturgubo, trigubo ir dvigubo šuolio. Kare kaip kare. Ar tiesa, kad į Zagainov Jūs kreipėtės greičiau kaip į profesionalą psichologinio karo klausimais nei kaip į žmogų, galintį išspręsti Jūsų asmenines dvasines bėdas?

Nesąmonė. Į Zagainov kreipiausi tuo momentu, kai visiškai praradau tikėjimą savimi. Kai nuvažiavau į Gerosios valios žaidynes Australijoje, pasitikėdamas savimi, tikėdamas, kad esu tokios formos, kokios niekada nebuvau. Vasarą aš save nualinau krosais. Numečiau 10 kilogramų. Treniruotėse dariau keturgubą „flipą“, keturgubą „salchow“ ir keturgubą „ritbergerį“.

Keturgubą „flipą“?

Taip. Tik „lutzo“ ir „akselio“ nebandžiau. Atvažiavau į Brisbane... ir nešokau nieko. Va, tada mes su Tatjana Anatoljevna ir nusprendėme kreiptis į Zagainov. Jis buvo reikalingas, kad padėtų man, o ne tam, kad trukdytų Pliuščenko.

Ar galėtumėte atskleisti paslaptį, kur slypi „ Zagainov metodo “ esmė?

Jeigu suvesti viską į kelias frazes, tai jos bus labai bendros. Jis įteiginėjo man, kad situacija, kurioje aš esu, nėra tragiška ir tuo labiau ne galutinė, o būtina kiekvienam sportininkui. Nežinau... Keliais žodžiais to neperteiksi. Mes labai daug kalbėjomės.

Va, dar vienas išsigalvojimas Zagainov atžvilgiu: jis prižiūrėjo Jus, kad Jūs laikytumėtės režimo, nepiktnaudžiautumėte alkoholiu.

Net nežinau, ką į tai atsakyti. Aš pats pakankamai išmokau kontroliuoti, kiek ir kada gerti. Jei nemokėčiau to daryti, tai būčiau kreipęsis ne į Zagainov, o į visai kito profilio specialistą. Aš suprantu, kad visi šie gandai apie alkoholiką Jagudin – užmokestis už dviejų metų senumo klaidą. Tuomet mane išmetė iš Tom Collins turo už tai, kad leidau sau išgerti bare. Tačiau Jūs tikriausiai sutiksite, kad mūsų šalyje niekam nerūpi, jei mato jaunus žmones, metro geriančius alų. Taip yra. Tikriausia blogai, bet yra. Bet aš užaugau Rusijoje. O Amerikoje visuomenės moralė kategoriškai tai smerkia. Aš buvau labai jaunas, aš to nežinojau. Dabar žinau.

Čempionai apauga gandais ir mitais lygiai kaip ir jų treneriai. Jūsų trenerė – Tatjana Tarasova – be abejonės, mitologinė persona. Ji, rodos, ir pati tai jaučia. Bent jau tame, ką ji kalba savo interviu žurnalistams, sunku pajusti jos tikrąją natūrą. Ji labai „įėjusi į rolę“, labai „politiška“. O kokia ji su Jumis, treniruotėse, varžybose? Prieš dvejus metus interviu „Izvestija“ Jūs sakėte, kad ji „paprasta rusiška boba“.

Aš turiu pasitaisyti: ji paprasta rusiška moteris. Labai gera ir labai patikima. Kad ir ką aš padaryčiau, kad ir koks kaltas aš būčiau, ji visada mane gina. Jos santykyje su manimi yra kažkas motiniško. Ir dar ji turi labai svarbią profesinę savybę – ji žino, kada reikia sustoti, kada leisti man pailsėti.

Ar tiesa, kad kartais galite leisti sau ją aprėkti?

Taip, tai tiesa. Tačiau tai mano charakteris, nuo to niekur nedingsi. Aš ją iš karto įspėjau, kai tik mes pradėjome dirbti: „Tatjana Anatoljevna, Jūs man iš anksto atleiskite už mano temperamentą. Aš galiu trenkti kumščiu ir keiktis treniruotėje. Tačiau tame neatsispindės mano santykis su Jumis. Tik mano charakteris.“ Ji niekada nedavė man preteksto iš tikrųjų ant jos pykti.

Jums neatrodo, kad Jūsų temperamentas, Jūsų jautrumas – tai, kuo Jūs visada iš anksto pralaimėsite visuomet šaltam Pliuščenko?

Bet, kaip paaiškėjo Olimpiadoje, tas šaltumas tėra kaukė. Ten, už kaukės, paprastas žmogus su savo abejonėmis, baimėmis, įtemptais nervais. Man daugelis žmonių sakė: „Kai tu ėjai čiuožti laisvosios programos, pagal tave nebuvo galima pasakyti, kad tu jaudiniesi.“ Viską lemia tavo vidinė būsena, savęs vertinimas. Lemiamu Olimpiados momentu aš buvau ramus, nes žinojau: milijoną kartų galiu padaryti tai, ką turiu padaryti. Praeitame sezone aš tiesiog žaidžiau ruletę: šoksiu, nešoksiu. Manau, Ženia ir pateikdavo save tokiu, kaip Jūs išsireiškėte, šaltu, nes matė, kaip aš blogai čiuožiu. Tai suteikdavo jam pasitikėjimo savo paties jėgomis. Ne, aš nemanau, kad mano temperamentas – bausmė. Tai ginklas, kuris gali atsisukti prieš tave, kaip buvo praeitame sezone, ir priešingai – padėti tau, kaip buvo šiame sezone.

Jūs pasiekėte visko, apie ką galima svajoti dailiajame čiuožime – triskart laimėjote Europos čempionatą, Gran Pris finalą, triskart pasaulio čempionatą, dabar tapote olimpiniu čempionu. Apie ką dar galima galvoti? Kaip galėtumėte suformuluoti savo ateities planus?

Niekaip. Nėra žodžių ir norų. Nes išsipildė mano slapčiausia svajonė. Jei man prieš Olimpiadą būtų pasiūlę išmainyti visus mano apdovanojimus į vieną – olimpinį auksą, aš tučtuojau būčiau priėmęs tokį pasiūlymą... Štai, Jūs paklausėte, ir aš ėmiau galvoti apie Jūsų klausimą. Ne, norų yra, norai liko. Pavyzdžiui, noriu patekti į amerikietišką ledo šou „Stars on ice“ . Man labai svarbu atsidurti greta su tokiais didžiais žmonėmis kaip Scott Hamillton, Kurt Browning, Brian Boytano. Pasimokyti, pajausti, kaip jie dirba su publika. Noriu ateinančiais metais sugalvoti ką nors juokingo, kad žmonėms tai patiktų taip pat, kaip mano dabartinė trumpoji programa. Kažką labai skirtingo nuo to, ką dariau du paskutinius sezonus. Kad Mišin nesakytų: visa, ką aš moku, tai – rodyti grimasas pagal amerikietiškus garso takelius.

Игорь Порошин
Šaltinis: Алексей Ягудин: Я очень благодарен Мишину, он меня сильно разозлил (2002-02-15)

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą