Psichologinio pasiruošimo būdų taikymo patirtis Spausdinti El. paštas

pagal E.P. Juševą (nusipelniusią sporto meistrę, Rusijos valstybinio kūno kultūros, sporto ir turizmo universiteto psichologijos katedros aspirantę)

Sunku įsivaizduoti fechtuotoją, kuris svarbių turnyrų metu nenaudotų psichologinio pasiruošimo priemonių. Vienas kreipiasi į specialistą, kitas pats ieško jam tinkamiausių būdų, - aukštų sportinių rezultatų fechtuotojai siekia skirtingais keliais. Svarbu, kad psichologinis pasiruošimas būtinai būtų įtrauktas į bendrą pasiruošimo sistemą.

Norėtųsi pasidalinti šiokia tokia psichologinio ruošimosi patirtimi iš savo sportinio gyvenimo. Čia nėra jokios sistemos, o psichologinio ruošimosi būdų pasirinkimas moksliškai nepagrįstas. Šie būdai buvo pasirinkti bandymų ir klaidų metodu per keletą metų, be to, savaime suprantama, kad tokie psichologiniai metodai tinka vienam, o kitam gali netikti. Psichologijoje tokie savarankiškai rasti būdai vadinami „naiviaisiais psichologinio pasiruošimo būdais“. Šiuo atveju psichika nėra veikiama specialiais būdais; nėra jokių pasąmoningų savitaigų, meditacijų, mantrų ir taip toliau. Kalbama apie savo elgesio organizavimą, apie sąmonės krypties reguliaciją, apie savęs vertinimą ir savireguliaciją turnyro metu.

Daugeliu atvejų tokius metodus galima priskirti mentalinei treniruotei. Čia turima omenyje verbalinių (iš dalies ir vaizdinių) poveikio būdų sistema, kai sportininko sąmonė veikiama, siekiant sutvarkyti psichinius procesus ir padidinti psichinį darbingumą ekstremaliose situacijose. Mentalinė treniruotė leidžia sportininkui suformuoti reikiamą nusiteikimą būsimai veiklai ir įveikti neigiamus ekstremalių sąlygų ir varžybų poveikius.

Toks psichologinis pasiruošimas prasideda nuo tikslų užsibrėžimo: kada, kur, koks turnyras, kokį reikia pasiekti maksimalų rezultatą. Visas treniruočių procesas paklūsta šiam tikslui. Modeliuojamos labiausiai tikėtinos varžybų situacijos, sukuriami specialūs psichologiniai barjerai – ne tik varžomasi dėl rezultato, bet ir varžomasi su „nepatogiu“ priešininku, ribojamas laikas. Tipiškos situacijos, kurios sudaromos pasiruošimo varžyboms metu: kova viename metre nuo fechtavimosi takelio krašto, kova iki vieno dūrio, ilgai trunkanti kova (ugdoma speciali ištvermė).

Augant fiziniams krūviams stiprėja tikėjimas savo jėgomis, atsiranda pasitikėjimas savimi ir kaip pasekmė – psichologinis stabilumas. Treniruotes lydi nuostata „jei kažkas nesiseka, nieko baisaus, yra laiko ir yra, ką reikia tobulinti“. Su tokiom nuotaikom artėju prie turnyro pradžios.

Likus parai iki starto, kai prasideda taip vadinama „išankstinė priešstartinė būsena“, stengiuosi atsiriboti nuo minčių apie fechtavimąsi, užsiimu buitiniais reikalais, susitinku su draugais, galiu imti spręsti seną problemą. Jei turnyras užsienyje, tai geriausiai išblaško parduotuvės, įdomių ir įtraukiančių knygų skaitymas, bendravimas su įdomiais žmonėmis. Parduotuvės tampa „gelbėjimosi ratu“ nuo nepageidaujamų minčių apie laukiantį pasirodymą, pradedi galvoti labiau kūrybiškai, kuri gražius vaizdinius, svajoji apie tai, kaip gražiai atrodysi, ir kaip visus priblokši savo grožiu, o ir pinigus leisti sau labai malonu. Skaitymas, mano nuomone, turi būti arba įdomus ir lengvas, arba aprašyti kovą, kuri gerai baigėsi, taip tau lyg suteikiama jėga.

Aš skaičiau D. Still knygas apie stiprias moteris, kurioms viskas sekasi. Klasika lieka „vėlesniam laikui“, mokslinę literatūrą skaitau, jei ji kelia susidomėjimą, priešingu atveju apsieinu be jos.

Prieš varžybas man patinka toks poilsis: galiu miegoti dieną, o naktį ilsėtis 2-3 valandas, arba atvirkščiai. Svarbiausia – neverčiu savęs, klausausi organizmo poreikių. Leidžiu sau viską, kas netrukdo varžybiniam procesui.

Varžybų dieną atsikeliu ryte, susirenku fechtavimosi reikmenis – nemėgstu to daryti iš vakaro. Tuo metu kaupiuosi viduje, susikoncentruoju maždaug 10-15proc. to, kiek būna susikoncentravusi per kovą, patikrinu špagą ir kitus reikmenis ir „ruošiuosi mūšiui“. Pusryčiams – viskas, ko norisi, kas skaniausia, svarbiausia – nepersivalgyti.

Į salę atvažiuoju iš anksto, 40 minučių iki kovų pradžios, kad priprasčiau prie sąlygų, apsižvalgyčiau, ramiai persirengčiau ir nusiteikčiau darbui. Nuo pramankštos prasideda koncentracija į save, į savo kūną ir mintis. Būtinas savęs patikrinimas tuo momentu yra toks – liepiu sau atlikt (pavyzdžiui, individualioje pamokoje su treneriu) žinomą pratimą ir stengiuosi jį atlikti maksimaliai efektyviai. Jei pavyksta, mintyse save pagiriu („Šaunuolė!“), jei nepavyksta – įteigiu sau, kad dar yra laiko prasimankštinti ir įgauti formą iki kovų pradžios. Pramankštos metu, judėdama įsivaizduoju priešininkę, su kuria bus pirmoji kova (tolimesnės varžybų lentelės nežiūriu, ruošiuosi tik vienai kovai, iš pradžių pirmai, paskui – antrai ir taip toliau). Kai esu geros formos, mažai kas gaunasi ir aš pradedu viduje save „užvedinėti“ ir į takelį išeinu pikta, agresyvi, susikoncentravusi. Svarbiausia – čia negalima peržengti emocijų ribos, nereikia persistengti save „užvedant“.

Trenerio palaikymas man svarbus, tačiau, kaip rodo praktika, be trenerio pagalbos aš rodžiau savo geriausius rezultatus. Remiuosi tik savo jėgomis, nes mane mobilizuoja žinojimas, kad pagalbos iš niekur nesulauksiu, ir būtent tokioje situacijoje aš pilnai mobilizuojuosi. Buvo ir taip, kad kai treneris šalia, aš permesdavau savo problemas jam ir atsipalaiduodavau, dėl ko pralaimėdavau.

Didžiausi fechtavimosi turnyrai tradiciškai vykdomi tuose pačiuose miestuose. Stengiuosi būtinai išnaudoti ankstesnį pasirodymo tame pačiame mieste patyrimą. Prisimenu ankstesnius startus, su kuo fechtavausi, kokiu rezultatu baigėsi kova. Jei ankstesnis patyrimas geras, tai galvoju, ar man pavyks pakartoti rezultatą, kokios tam yra objektyvios (mano pasirengimo lygis) ir subjektyvios (noras pakartoti sėkmę) prielaidos. Jei anksčiau šiame turnyre nebuvo didelių pasisekimų, tai tikinu save, kad šį kartą pavyks.

Kaip ir bet kuris sportininkas, aš šiek tiek prietaringa. Kai kankina abejonės, tai imu ieškoti sėkmės ženklų. Per pusryčius galvoju: jei nesuvalgysiu šio pyragaičio, tai rytoj laimėsiu. Eidama į salę: jei dabar degs žalias šviesoforas, tai pasirodysiu gerai; jei pakeliui lis, tai kelias į finalą bus lengvas, jei paskutinė individuali pamoka praeina prastai ir aš pykstu, keikiuosi, verkiu, tai pasirodymas bus sėkmingas. Bandžiau žaisti su skaičiais: sėkmė laukia, jei kaukės numeris, reitingo numeris, reiso ir vietos lėktuve numeris yra „geras“, pavyzdžiui, 001 arba 100; jei laikrodis rodo 11:11, 12:34, 00:00, sugalvoju norą. Visada stengiuosi pasikliauti tik savo jėgomis, todėl manau, kad stereotipų turiu mažai.

Man labai padeda tikėjimas Dievu, tuomet aš jaučiu, kad su manim kažkas kartu, jis saugo ir palaiko mane, kai nelieka jėgų, noro, valios, kai fechtuojiesi ties savo galimybių riba, tuomet semiesi jėgų iš šio šaltinio ir tai pavyksta.

Kuo prastesnė forma, tuo daugiau prietarų – tai analizės rezultatas, tuo prastesnis rezultatas – tai faktas.

Prasideda turnyras. Prieš kovą, takelyje, po pasisveikinimo, įdėmiai žiūriu priešininkui į akis,jis turi pirmas nuleisti akis, tai rodo man, kiek jis nusiteikęs kovai.

Kaip taisyklė, po pirmos kovos, net jei ji nebuvo labai sėkminga, atsiranda pasitikėjimas ir ramybė. Pirmaisiais etapais paprastai papuola ne patys stipriausi varžovai, todėl kovojant su jais ir pasiekiama reikiama būsena. Aš su dideliu malonumu ilsiuosi tarp kovų. Manau, kad poilsį užsitarnavau savo fechtavimusi šiose parengiamosiose kovose. Geriu kavą, kad būčiau budresnė: juk pertrauka tarp parengiamųjų ir pagrindinių kovų gali trukti pusantros valandos.

Tokios pertraukos metu stengiuosi „perjungti“ sąmonę – atsiriboti nuo varžybinės situacijos, išeinu iš salės, jei yra galimybė, - išeinu į gryną orą. Tuo pačiu aš vengiu to, ką naudoja dauguma fechtuotojų – atsigulti patogioje vietoje (pavyzdžiui, kur nors ant gimnastikos čiužinių) ir atsipalaiduoti. Man tokioje situacijoje iš karto norisi miego ir po to sunku pradėti mobilizaciją, kaip sakoma, „nuo nulio“.

Aš iš anksto žinau savo kitos kovos laiką (jau pagrindinėse kovose). Likus 20 minučių iki pašaukimo, pradedu intensyviai mankštintis, mintimis koncentruotis į artėjančią kovą. Dar pertraukos tarp kovų metu, stengiuosi išanalizuoti būsimą varžovą, mintyse apgalvoti ir „pajausti“ judesius, kurie labiausiai tiks kovojant su šiuo priešininku. Individualių trenerio pamokų pertraukoje tarp dviejų varžybų pakopų negaunu, galvoju, kad galiu savarankiškai pasiruošti kovai. Dar kartą patikrinu ginklą – tai taip pat tam tikras psichologinės mobilizacijos būdas.

Prieš išeidama į takelį jaučiu nedidelį jaudulį, kuris mane tiesiog stumia atlikti būtinus veiksmus. Noras fechtuotis perauga į nekantrumą – norisi kuo greičiau pradėti kovą.

Kad toks nekantrumas manęs nesutrikdytų emociškai, labai padeda malda – ji stabilizuoja emocijas ir sutelkia ties būsima kova. Prieš kovą galiu mintyse ją pakartoti keletą kartų.

Štai tokios formos, balansuodama ties per didelio susijaudinimo riba, tarp jaudulio ir kovinės parengties, visiškos koncentracijos ir vidinės ramybės, aš išeinu į takelį. Tačiau aš žinau, kad tokia būsena prieš kovą yra būtina. Aš taip pat žinau, kad po pirmųjų dūrių viskas stabilizuosis, liks tik kovos emocijos, be kurių neįmanoma pasiekti sėkmės.

Psichologo komentaras (A.V.Rodionovas, psichologijos mokslų daktaras, profesorius, Rusijos valstybinio kūno kultūros, sporto ir turizmo universiteto psichologijos katedros vedėjas):

Čia pateikti užrašai įdomūs tuo, kad, pirma, jie parašyti didelio meistriškumo fechtuotojos – nusipelniusio sporto meistro, iškovojusios savo laiku pasaulio čempionės titulą, antra, - tai aspirantės, t.y. žmogaus, kuris stovi ant pirmos mokslinių laiptų pakopos, bandymas apibendrinti savo asmeninį patyrimą, susijusį su psichologinio pasiruošimo priemonėmis. Žinoma, kažkas pasakys, kad čia viso labo tam tikra asociacijų seka. Tačiau ji leidžia geriau suprasti daugelį praktinių priemonių, kurios taikomos ir bus taikomos praktinėje sporto psichologijoje.

Daugelis E.P. Juševos paminėtų reguliacijos priemonių vienaip ar kitaip priklauso taip vadinamos mentalinės treniruotės sistemai, kuri dabar labai išpopuliarėjo vakarų sporto psichologijoje. Jos pagrindinė mintis ta, kad mentalinės treniruotės metu naudojamas sąmoningas savęs programavimas sėkmei sporte, remiantis relaksacija ir protine treniruote. Fechtuotoja šiuo atveju daro viską, kad užprogramuotų save sėkmei, be to, ieško bet kokių vidinių atramos taškų, kurie padeda tokiam užsiprogramavimui. Kai kada tokie atramos taškai atrodo naiviai, tačiau iš smulkmenų susidaro būtinas nusiteikimas sėkmei.

Pagrindiniai mentalinės treniruotės komponentai:

  • situacijos atpažinimas ir įvertinimas;
  • psichofiziologinių ir elgesio reakcijų kontrolė;
  • įtaigos ir savitaigos metodai, skirti relaksacijai ir prielaidų veiksmingai veiklai sukūrimui.

Matosi, kad E. Juševa stengiasi naudoti visus šiuos komponentus, ar bent jau jų dalį.

Pirmasis komponentas – situacijos atpažinimas ir įvertinimas. Užrašų autorė rašo, kad pasiruošimas turnyrui prasideda nuo turnyro aplinkos įvertinimo, pasitelkiant ankstesnį patyrimą. Modeliuojamos galimos situacijos, kurios gali kilti turnyre, šlifuojami taktiniai veiksmai kovojant prieš labiausiai tikėtinus varžovus.

Antrasis komponentas – psichofiziologinių ir elgesio reakcijų kontrolė. Apie tai užrašų autorė beveik nieko nesako, tačiau savo disertacijoje E. Juševa kaip tik tyrinėja fechtuotojų adaptacijos treniruočių krūviams procesą, tam naudodama psichofiziologinių metodų kompleksą. Gali būti, jog šį mentalinės treniruotės „skyrių“ autorė palieka vėlesniam laikui, kai gaus patikimus eksperimentinius duomenis.

Trečiasis komponentas –įtaigos ir savitaigos priemonės, skirtos relaksacijai ir prielaidų veiksmingai veiklai sukūrimui. Tam skirti praktiškai visi psichologiniai „triukai“, kuriuos aprašo E.Juševa. Čia priskiriamos ir mintys apie moteris, kurioms „viskas sekasi“, ir „palankių“ ženklų paieškos, ir savo veiksmų pramankštos metu pagyrimai mintyse.

Taigi akivaizdu, jog tai gal ir nepakankamai sistemiška, tačiau klasikinė mentalinė treniruotė.

Ir pabaigai. Savo laiku čekų specialistai M. Vanek, V. Gošek ir B. Svoboda rašė, kad palyginus su daugeliu veiklos sričių, didelio meistriškumo sporte žmogus nesistengia išvengti įtampos ir net priešingai, mato tame teigiamą sportinės kovos pusę, patiria malonumą jausdamas įtampą. Tokia mintis persmelkia ir E.Juševos rašinį, kuri priešstartinį pasiruošimą vadina „Pasiruošimu mūšiui“.

Pakankamai dažnai toks pasiruošimas atnešdavo sportininkei sėkmę.

Šaltinis:
Юшева, Е.П. (2006) Опыт применения средств психологической подготовкию Спортивный психолог, но.1 (7), ст. 29-32.

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokie psichologiniai sugebėjimai svarbiausi sportininkui?
 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą