Tinkamiausios veiklos zonos modelio praktinis taikymas Spausdinti El. paštas

Šį straipsnį taip pat galima rasti žurnale "Treneris" (2012 m., Nr. 3-4, p. 11-15)

Viena iš sportininkų, trenerių ir sporto psichologų užduočių prieš varžybas – užtikrinti tokią sportininko varžybinę būseną, kuri leistų atskleisti turimų įgūdžių bei parengtumo lygį. Deja, tai ne visuomet paprasta. Priešvaržybinio jaudulio įveika – bene dažniausia tema mano praktiniame darbe. Todėl nuolat ieškau kuo efektyvesnių būdų, padedančių sportininkams, ir jų mokau.

Šįkart noriu supažindinti su profesoriaus Y. L. Hanin (Jurijaus L. Hanino) metodu. Metodas, kurį aprašysiu, labai praktinis, o kad geriau jį suprastumėt,e manau, pravers ir teorinis pagrindas. Taigi straipsnį išskaidžiau į dvi dalis: teorinę ir praktinę. Įprasta pradėti nuo teorinės dalies ir pereiti prie praktinės – aš gi padarysiu priešingai. Jei pasirodys, kad vien praktinės dalies neužtenka arba sunku ją suprasti, patariu pradėti nuo teorinės dalies.

Praktika

Jei norime keisti sportininko būseną, o dar geriau – išmokyti sportininką savireguliacijos, pirmiausia turime žinoti, kokia ta tinkamiausia būsena prieš varžybas, padedanti siekti geriausių rezultatų. Beje, vadinamoji tinkamiausia būsena vėliau teorinėje dalyje bus vadinama tinkamiausios (optimalios) veiklos zona arba vartojama santrumpa OVZ. Čia turima omenyje bendroji priešvaržybinė ar varžybinė būsena, t. y. aprėpiami tiek emociniai, tiek kognityviniai (mintys ir pažintiniai procesai), tiek motyvaciniai (motyvuotas / nemotyvuotas) aspektai.

Y. L. Hanin metodo paskirtis – apibūdinti ir geriau suprasti tą sudėtingą startinę būseną, kuriai esant pasiekiama geriausių sportinių rezultatų. Galimi keli variantai – juos netrukus nusakysiu. Pirmiau norėčiau pabrėžti, kad tai praktinis metodas, todėl svarbu ne liepti sportininkui „pildyti anketą“, o kartu su juo kalbėti, diskutuoti ir aiškintis!

Štai variantai:

  • ESP-40 skalė. Sportininkui prieš varžybas pateikiamas 40 būdvardžių sąrašas (vadinamoji ESP-40 skalė). Skalėje visi būdvardžiai suskirstyti į keturias grupes po dešimt, kiekvienas iš jų apibūdina tam tikrą būseną. Pirmame stulpelyje (N–) tokie būdvardžiai kaip apatiškas, abejojantis, susirūpinęs, antrame (N+) – agresyvus, įsitempęs, nerimstantis ir kt., trečiame (P+) – užsivedęs, energingas, žvalus ir kt., ketvirtame (P) – patenkintas, džiugus, atsipalaidavęs ir kt. Deja, nežinau, ar Lietuvoje turime oficialią adaptuotą šio sąrašo versiją, tačiau norintys ras skalę Y. L. Hanin knygose, o parašiusiems man nusiųsiu darbinę versiją, kurią naudoju savo praktikoje.

Iš kiekvieno stulpelio sportininkas būtinai turi išsirinkti po penkis būdvardžius, kurie nusakytų jo esamą priešvaržybinę būseną. Išsirinkęs būdvardžius, jis dešimties balų skalėje turi įvertinti kiekvieno
potyrio intensyvumą: 1 – labai labai silpnas, vos jaučiamas; 10 – labai labai stiprus. Tuomet sudedami penkių potyrių viename stulpelyje įvertinimai, kiekvieno iš keturių stulpelių įvertinimas gali svyruoti nuo 5 iki 50.

Visa instrukcija sportininkui skambėtų taip: „Galvodamas apie savo priešvaržybinę būseną, iš kiekvieno stulpelio išrink po penkis būdvardžius, kurie tave geriausiai apibūdina, ir įvertink juos pagal intensyvumą nuo 1 iki 10“.

Stulpelių sumas sportininkas pažymi grafike (1 pav.): X ašyje nurodomas stulpelis, Y ašyje – gauta suma (intensyvumas). Gautasis piešinys parodo priešvaržybinės būsenos profilį (2 pav.). 

1 pav. Neužpildyto grafiko pavyzdys

2 pav. ESP-40 profilio pavyzdys

Idealiu atveju ESP-40 skalė pateikiama sportininkui tris kartus: prieš varžybas (pvz., diena prieš)/prieš pat startą, varžybų metu ir po varžybų. Deja, tai įgyvendinti neišmušant sportininko iš varžybinio ritmo gana sunku, todėl mano praktikoje dažniausiai pasitaiko, jog sportininkai pildo skalę varžybų viduryje per pertraukėles arba tučtuojau po varžybų, kol dar gyvas prieš ar per varžybas išgyventos būsenos prisiminimas.

Taip pat siūlomas (Robazza et al., 2004; Hanin, 2003) toks taikymo variantas, kai sportininkas pildo ESP-40 skalę iš atminties atkurdamas savo geriausią ir prasčiausią sportinį pasirodymą (gaunami du skirtingi profiliai).

Beje, būna, kad sportininkai, ypač šiek tiek mažesnio meistriškumo, atgamindami geriausią savo pasirodymą iš atminties, negali išrinkti nė vieno būdvardžio iš pirmo stulpelio (N–). Tokiu atveju reikėtų jiems duoti daugiau laiko ir paprašyti išrinkti bent tas būsenas, kurios buvo itin silpnos. Paprastai po šio patikslinimo sportininkai geba išrinkti vieną kurią silpnai pasireiškusią būseną. Jei to padaryti visai nepavyksta, galima palikti nulinį įvertinimą (0) ir leisti pereiti prie kito stulpelio (vis dėlto geriau taip lengvai nepasiduoti).

Ši skalė – paprasčiausias, parankiausias optimalios veiklos zonos metodo variantas. Nesvarbu, ar ji pildoma varžybose („realiu laiku“), ar atgaminama iš atminties, gavę varžybinės emocinės būsenos profilį priklausomai nuo to, kaip sekėsi varžybose, turime tinkamos priešvaržybinės /varžybinės būsenos arba netinkamos priešvaržybinės/varžybinės būsenos profilį. Ilgainiui kartodami pratimą prieš įvairias varžybas ir kaupdami patirtį randame tinkamiausią priešvaržybinę/varžybinę būseną, kuri tampa siekiamu standartu. Be to, sportininkas ir treneris pamato, kuo „gera“ būsena skiriasi nuo „blogos“. Ir paprastai skirtumas būna didesnis nei tarp „labai bijojo“ ir „labai pasitikėjo savimi“.

Dar vienas komentaras: pastebėjau, kad po ilgesnio laiko sportininkai nustoja pildyti šią skalę. Jie sako, jog jiems to nebereikia, – atseit, vien pagalvoję apie skalę ir prisiminę, „kaip turi būti“, jaučia, jog jų būsena keičiasi. Man rodos, tai logiška – pildydamas skalę sportininkas įsisąmonina, supranta, pajaučia, kokios priešvaržybinės/varžybinės būsenos reikia. Tuomet greičiausiai įsijungia tiek sąmoningi, tiek nesąmoningi savireguliacijos mechanizmai, kurie esamą emocinę būseną koreguoja, kai į ją atkreipiamas dėmesys.

  • Baigtinis būdvardžių sąrašas. Procedūros prasme šis variantas mažai skiriasi nuo pirmojo. Sąrašas gali būti pateikiamas per varžybas (arba prieš varžybas, svarbu, kad „realiu laiku“), tačiau dėl laiko sąnaudų jis dažniau naudojamas iš karto po varžybų, kad sportininkas aprašytų savo būseną prieš/per varžybas, arba sportininko prašoma kuo gyviau prisiminti ir vėl išgyventi savo geriausias bei prasčiausias varžybas ir būsenas jų metu. Sportininko prašoma iš plataus būsenas apibūdinančių būdvardžių sąrašo išrinkti tuos, kurie geriausiai nusako tuo momentu esamą ar buvusią (kai pratimas atliekamas iš atminties) savijautą. Pradinį sąrašą gali sudaryti 70 ar daugiau būdvardžių (į jį galima surašyti visus būsenas perteikiančius būdvardžius, kurie tik ateina į galvą), be to, neradęs tinkamo būdvardžio, sportininkas gali pateikti savus variantus. Atrinkdamas sau tinkamiausius būdvardžius sportininkas sumažina sąrašą iki 30–35 ar net mažiau būdvardžių, apibūdinančių savo priešvaržybinę/varžybinę būseną.

Gautas trumpasis būdvardžių sąrašas, kai pratimas, atliekamas iš atminties atgaminant savo geriausias varžybas ar iš karto po labai gerų varžybų, tampa standartu, pagal kurį vėliau vertinamos kitos varžybos – kiek naujose varžybose išgyventa būsena panaši į „geriausiąją“. Tiesa, atmintis kartais apgauna, todėl idealiu atveju šis pratimas atliekamas kiek galint greičiau po itin gerų, o jei pasiseka – geriausių varžybų.

Kai būsenos atrinktos, vertinamas jų intensyvumas balais (taip pat pagal dešimties balų skalę) ir gaunamas profilis (3 pav.). Galima būsenas grupuoti pagal tai, kiek jos malonios / nemalonios, padedančios ar trukdančios pasirodymui, tačiau tai nėra būtina – tiesiog taip lengviau susigaudyti.

3 pav. Varžybinės būsenos profilis, gautas įvertinus skirtingas būsenas

  • Individualus būdvardžių sąrašas. Viskas atliekama taip pat kaip ir taikant antrąjį variantą, išskyrus tai, kad sportininkui nepateikiamas išankstinis būsenas nusakančių būdvardžių sąrašas – sportininko prašoma apibūdinti savo esamą būseną laisvų asociacijų būdu. Šio pratimo metu jis gali sakyti ne tik būdvardžius, bet ir visus palyginimus, metaforas, vaizdinius, kurie tik ateina į galvą („Jaučiuosi kaip...“). Paskui kiekviena būsena vertinamapagal dešimties balų skalę ir visa procedūra kartojama kaip ir ankstesniuose variantuose.

Trečiasis variantas labiausiai atskleidžia individualius sportininko ypatumus, tačiau užima daugiausia laiko ir reikalauja nemažai kūrybiškumo bei gebėjimo gerai verbalizuoti (žodžiais išreikšti potyrius).

Jei įstengiau aiškiai perteikti metodą esmę, jau turėtumėte žinoti, kad kiekvienas iš šių pratimų pateikia tinkamiausios priešvaržybinės/varžybinės būsenos "receptą". Pastarąją metaforą radau C. Robazza ir kt. (2004) straipsnyje – ji labai taikliai apibrėžia metodo esmę – mes (ir svarbiausia sportininkas!) sužinome, kokios yra sudedamosios geros būsenos dalys. Belieka leisti veikti sportininko valingiems ir nesąmoningiems savireguliacijos mechanizmams, o kartais padėti jam keisti savo būseną. Atrodytų, kas čia naujo?! Tačiau nuolatos bendraudama su sportininkais jau spėjau suprasti, kad toks įvairiapusis savo būsenos „pamatymas“ jiems būna atradimas. Šis modelis atskleidžia tai, kas kartais praleidžiama pro akis: pačiose geriausiose varžybose būta jaudulio ir nerimo, o pačiose prasčiausiose – ramybės ir džiugesio.

Y. L. Hanin siūlo šiek tiek platesnį suminėtų pratimų praktinį panaudojimą. Prisipažinsiu, pastaruoju metu retai keliauju su sportininkais į varžybas, todėl šios metodo dalies nesu praktiškai išbandžiusi. Vis dėlto supažindinsiu jus ir galbūt jūs patys išbandysite!

Dažnas iš mūsų svajojame iš anksto žinoti, kokia bus sportininko būsena varžybose. Iš esmės apie tai ši straipsnio dalis. Nustatytoji konkretaus sportininko tinkamiausia priešvaržybinė būsena naudojama siekiant numatyti ir modeliuoti realią būseną būsimose varžybose. Likus 2–3 dienoms iki varžybų sportininko prašoma kuo gyviau įsivaizduoti save varžybų dieną ir remiantis jau pateiktomis skalėmis aprašyti savo būseną („Už poros dienų tavęs laukia varžybos. Įsivaizduok, kad jose dalyvauji. Kaip manai, kokia bus tavo būsena? Įsivaizduok ją... Pasirink tą būseną nusakančius būdvardžius... Įvertink jų intensyvumą“). Gaunamas būsenos profilis, tuomet jis lyginamas su jau turimu tinkamiausios būsenos profiliu. Sakoma, kad savęs įsivaizdavimas varžybose ir emocinis įsitraukimas gana tiksliai nusako būsimą realią priešvaržybinę būseną (t. y. didelio meistriškumo sportininkai gana tiksliai atgamina ir įsivaizduoja tokias būsenas) (Robazza et al., 2004). Todėl treneris ar sporto psichologas, remdamasis šiuo pratimu, gali sportininkui rekomenduoti ir padėti palaikyti esamą būseną (jei ji pasirodo tinkama), arba priešingai – sužinojęs, kuria linkme prognozuojamoji būsena nukrypusi nuo tinkamiausios, gali ją atitinkamai keisti.

Teorija

Toliau – teorija, arba apie tuos pačius pratimus, tik kitaip. Ankstesnėje straipsnio dalyje kalbėjome apie tinkamiausią būseną. Kaip ir minėjau, teoriniame lygmenyje ji turi šiek tiek kitokį pavadinimą. Teorijos autorius Y. L. Hanin vadina ją optimalios veiklos zona, sutrumpintai OVZ.

R. Malinauskas „Taikomosios psichologijos vadovėlyje“ (2010) taip apibūdina tinkamiausios veiklos zoną: „Sportininko optimalios veiklos zona yra palankiausia sujaudinimo būsena, kuri lemia sportinės veiklos sėkmę. Prastas sportininko pasirodymas yra tikėtinas, kai jo sujaudinimas yra didesnis ar mažesnis nei optimalios veiklos zona“. Norėdamas varžybose parodyti tai, ką daro per treniruotes, o gal ir daugiau, sportininkas turi rasti savo optimalios veiklos zoną ir jos siekti.

Kai kurie sportininkai klaidingai mano, kad prieš varžybas turi būti visiškai ramūs. Priešingai! Jaudulys – didesnis ar mažesnis, priklausomai nuo sporto šakos, turi būti. Pasak J. Iljino (Ильин, 2008, p. 46), startinė karštligė, t. y. itin stiprus jaudulys, besikeičiančios emocijos, milžiniškas noras gerai pasirodyti, sprinto rungtyse, tokiose kaip 100 metrų bėgimas, gali ne trukdyti, o padėti gerai pasirodyti ir pasiekti gerą rezultatą. Klausimas tik tas, kiek jaudulio turi išgyventi konkretus sportininkas ir kokių kitų emocijų fone! Apibendrinant (Robazza et al., 2004, Hanin, 2003) galima sakyti, kad optimalios veiklos zona pasiekiama tuomet, kai vyrauja varžybinei veiklai padedančos būsenos, o varžybinei veiklai trukdančios būsenos yra nedidelio intensyvumo. Jei kalbame apie ESP-40 profilį, optimalios veiklos zona ir geras pasirodymas tikėtini, kai gaunamas kalną primenantis profilis, t. y. dideli pliusu (+) pažymėtų emocijų įvertinimai, kita vertus, kai gaunamas plokščias profilis arba profilis, primenantis U raidę, galima tikėtis prasto pasirodymo (Hanin, 2003).

Prisimindami praktinėje dalyje minėtą recepto metaforą galime pasakyti, kad tinkamiausios veiklos zonos modelis parodo, kokių ingredientų (būsenų) ir kokiais kiekiais (kokio intensyvumo) reikia. ESP skalėje būsenos jau suskirstytos į varžybinei veiklai padedančias ir trukdančias. Taikant kitus metodo variantus pagal varžybinius rezultatus patiems tenka spręsti, kurios būsenos padeda pasirodyti gerai, o kurios trukdo.

Optimalios veiklos zona labai individuali. Tuo šis modelis pranašesnis už normomis ir vidurkiais pagrįstus modelius. Tai, kas tinka daugumai, konkrečiam sportininkui gali visai netikti. Be to, šis modelis kalba ne tik apie nerimą ir baimę prieš varžybas, jis apima įvairialypę būseną, kurioje įpinta visokių emocijų ir potyrių (Robazza et al., 2004), todėl darosi paprasčiau spręsti kai kuriuos praktinius klausimus. Pavyzdžiui, esu susidūrusi su situacija, kai sportininkas teigė, jog jaudinosi ir prieš geras, ir prieš prastas varžybas. Tik tuomet, kai jis užpildė ESP skalę ir mes drauge ją aptarėme, paaiškėjo, kad priešvaržybinės būsenos prasme situacijos buvo skirtingos. Prieš geras varžybas jaudulys buvo sąlygiškai stiprus, tačiau kartu sportininkas jautėsi motyvuotas ir giliai širdyje užtikrintas, ramus. Prieš prastas varžybas jaudulys taip pat buvo didelis, kartu sportininkas jautėsi tingus ir apatiškas.

Taigi aptariamasis modelis paaiškina, kodėl kartais net ir labai stiprus jaudulys nesutrukdo gerai pasirodyti varžybose, o kitais kartais visiškai sutrikdo veiklą. Man rodos, kai kurie sportininkai pratę skenuoti save ir fiksuoti jaudulio lygį, bet ne visuomet atkreipia dėmesį į gretutines emocines būsenas. Kaip sako pats pavadinimas, tinkamiausios veiklos zona nėra taškas! Tai zona, t. y. tam tikras būsenos diapazonas, tam tikras „nuo… iki…“. Toks supratimas suteikia laisvės – nereikia siekti vienos labai konkrečios būsenos. Būsena gali kažkiek skirtis nuo buvusios prieš geriausias varžybas, o rezultatas vis tiek bus geras.

Iš ankstesnių užuominų paaiškėjo, kad pagal Y. L. Hanin modelį emocijos skirstomos į padedančias (moksliškai – optimalias, žymimas + ženklu; jos iš esmės rodo aukštą energijos lygį, pavyzdžiui: agresyvus, užsivedęs) ir trukdančias (disfunkcines, žymimas – ženklu; jos rodo žemą energijos lygį arba netinkama kryptimi nukreiptą energiją, pavyzdžiui: liūdnas, saugus). Tiek vienos, tiek kitos gali būti malonios (žymimos P raide, pagal anglišką žodį „positive“) ir nemalonios (žymimos N raide, pagal anglišką žodį „negative“). Įsidėmėkite! Nemalonios emocijos gali padėti siekti rezultatų (jos bus žymimos N+; žr. antrą stulpelį ESP-40 skalėje),o malonios – trukdyti (jos žymimos P–; žr. ketvirtą stulpelį). Pavyzdžiui, viena sportininkė po varžybų atėjo labai nusiminusi ir sutrikusi. Ji pasakojo, kad prieš varžybas jautėsi labai gerai, o rezultatas buvo prastas. Paprašiau jos prisiminti savo būseną prieš varžybas ir užpildyti ESP skalę. Ir štai tuomet paaiškėjo, kas nutiko! Sportininkės ESP skalėje dominavo P– emocijos, t. y. ji jautėsi labai laiminga, džiūgavo, prieš varžybas daug bendravo su draugais, tačiau mobilizacijos ir koncentracijos lygis buvo nepakankamas (4 pav.). Mažiau painiavos kalbant apie nemalonias trukdančias (N–; žr. pirmą stulpelį ESP-40 skalėje) ir malonias padedančias (P+; žr. trečią stulpelį): pirmosios – ir nemalonios, ir trukdo, antrosios – ir malonios, ir padeda.

4 pav. Šiame pavyzdyje aiškiai matyti, kad teigiamos energijos lygis prieš varžybas mažas: dominuoja trukdančios būsenos (N– ir P–), o padedančių būsenų (P+ ir ypač N+) intensyvumas yra mažas

C. Robazza ir kt. (2004) teigimu, padedančios emocijos, tiek malonios, tiek nemalonios, leidžia tinkamai išnaudoti turimus resursus (galimybes) – jos užveda, mobilizuoja, kitaip sakant, didina energiją, taip pat organizuoja veiklą leisdamos techniškiau atlikti veiksmus. Trukdančios emocijos, priešingai, neleidžia išnaudoti turimų resursų, slopina energiją, nukreipia ją netinkama linkme bei trukdo varžybinei veiklai.

Apibendrindama pridursiu: mano nuomone, toks individualios būsenos nustatymas padeda tiek treneriams, tiek sportininkams geriau suprasti būseną prieš varžybas, jos savitumus. Kartu leidžia geriau suprasti, kodėl varžybos pavyko arba nepavyko, lieka mažiau apibendrinimų, tokių kaip „perdegė“, „labai jaudinosi“. Nė vienas psichologas neleis sumeluoti – tokių apibendrinimų vertė maža. Kuo konkrečiau įvardijama, kas buvo negerai, tuo lengviau tai keisti ir tobulėti.

Nežinau, ar man pavyko jus sudominti šiuo metodu. Kaip nežinau ir to, ar kas nors, išskyrus žurnalo redaktorius, perskaitys šį straipsnį iki galo. Prieš porą metų teko regėti, kaip pats profesorius Y. L. Hanin nesugebėjo grupelės sportininkų ir trenerių įtikinti savo metodo praktiškumu. Tai visai nereiškia, kad metodas nieko vertas – kaip ir kiti psichologiniai metodai, jis skamba pernelyg teoriškai, kol nėra išbandomas. Todėl labai patariu jį taikyti, įsitikinti jo praktine nauda! Ir dar: pasitikėkite savo sportininkų savireguliacijos gebėjimais, kai tik jie žinos, kokios būsenos link judėti, ir atrastam būdų!

Daugiau apie šį metodą siūlau paskaityti Y. L. Hanin knygose, o ypač rekomenduoju straipsnį (Hanin, 2003), kuriame pateikiama pagrindinių modelio gairių santrauka.

Parengta pagal:
Hanin Y. L. (2003). Performance related emotional states in sport: A qualitative analysis, forum. Qualitative Social Research, Vol. 4, No. 1, Art. 5; http://www.qualitative-research.net/index.php/fqs/article/view/747 (peržiūrėta 2012-05-25).
Malinauskas R. (2010). Taikomoji sporto psichologija. Kaunas: LKKA, p. 126–127.
Robazza C., Bartoli L., Hanin Y. (2004). Precompetition emotions, bodily symptoms, and task-specific qualities as predictors ofperformance in high-level karate athletes, Journal of Applied Sport Psychology, 16, p. 151–165.
Ильин Е. П. (2008). Психология спорта. Питер.

Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokie psichologiniai sugebėjimai svarbiausi sportininkui?
 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą