Trys keliai Spausdinti El. paštas

Ruošdama straipsnį apie emocijų reguliaciją, turėjau puikią progą apibendrinti tai, kaip šiuolaikinė psichologija moko su jomis "tvarkytis". Panašu, kad tuomet, kai jaučiame stiprią emociją, turime tris kelius, kuriais galime eiti:

1. Slopinti, išstumti, neleisti sau taip jaustis. Net jei pavyksta jaučiamą emociją "išguiti", tam sugaištama laiko, o kol vyksta "išgujimo procesas", sunku susitelkti į kitas veiklas. Juk tuo metu dėmesį yra okupavusi emocija, kova su ja ir tikrinimas, ar ši vidinė kova jau laimėta, ar dar ne. Sporte, kur pasirodymui, bandymui ar kovai skirtas ribotas laikas tokia strategija pavojinga. Galima "užsižaisti" mėginimais pasijausti geriau bendraujant su draugais ir juokaujant prieš savo pasirodymą vietoj susitelkimo į atliekamą veiklą. Tiesa, šie mėginimai suteikia trumpalaikį palengvėjimą, bet varžybose, deja, tas ne svarbiausia. Smagiai nusiteikęs sportininkas, kuris varžybose pasirodo prastai, paskui būna nusivylęs savo pasirodymu.

2. Išreikšti – daryti tai, ką sako emocijos, rodyti jas, „išlieti“. Jei pikta – aprėkti, apstumdyti, apiburnoti, nekalbėti. Jei liūdna, - verkti, skųstis, kaltinti kitus, menkinti save. Jei neramu – mintyse kurti įvairius  scenarijus, neva mėginant numatyti, kas gali nutikti ir tam pasiruošti, daug apie tai kalbėti arba stengtis "pabėgti" iš situacijos. Vienas labiausiai paplitusių mitų, kurį turbūt paskatino patys psichologai akcentuodami, jog savo emocijų slopinimas gali sukelti visokias ligas, yra galvojimas, kad kiekvieną emociją reikia išreikšti. Iš dalies taip, tačiau reikia turėti omenyje, kad emocijos išreiškimas prikausto dėmesį prie jos ir nors suteikia palengvėjimą bei atsipalaidavimą, su tuo taip pat galima "užsižaisti".

Šios dvi strategijos suteikia palengvėjimą, todėl yra pastiprinamos ir kitą kartą norisi elgtis panašiai. Tačiau abiem atvejais dėmesys išlieka sutelktas į emociją, į tai, kaip jaučiamasi, o tai reiškia, nesąmoningai emocija kurstoma. Kuo labiau rodomas nerimas, tuo neramiau darosi, kuo ilgiau rodomas liūdesys, tuo liūdniau. Arba priešingai, jei tik stengiamasi neliūdėti, tai visa diena praleidžiama kovojant su liūdesiu, kuris užsispyrėliškai vis sugrįžta. Jei tik stengiamasi save padrąsinti ir išvyti baimes, vis pagalvojama apie tai, kad visgi baimės išsipildys.

Trečias kelias grindžiamas natūraliu procesu - kai mes visiškai nesikišame, mintis ar emocija kyla ir po kiek laiko pati praeina. Tai lengviau pastebėti su nereikšmingais išgyvenimais. Iš tiesų lygiai tas pats vyktų ir su reikšmingomis mintimis ar stipriomis emocijomis, tačiau bandant su jomis kovoti ar perdėtai išreikšti, nevalingai tas išgyvenimas kurstomas. Taigi trečias kelias:

3. Pastebėti, įsivardinti, pripažinti, leisti emocijai kilti – nesvarbu, kiek ji maloni ar nemaloni, patinkanti ar nepatinkanti, kiekviena emocija evoliucijos eigoje išliko, taigi turi teisę būti, - tačiau tuo pačiu atsitapatinti nuo jos ir laikytis nešališko, nevertinančio stebėtojo pozicijos. Kai į išgyvenimą žvelgiama iš šalies, jis tarsi perkeliamas į foną (kitaip sakant, emocija nedingsta, bet keičiasi santykis su ja), ten kurį laiką pabūna, o paskui natūraliai, be jokių mūsų pastangų praeina. Kadangi tuo metu dėmesys nėra užimtas emocija, galima užsiimti kita veikla, vadovautis savo vertybėmis ir siekti savo tikslų. Varžybose tai ypač aktualu, juk čia geriausiam rezultatui pasiekti būtina būti susitelkusiam į atliekamą veiklą.


Jūs galite komentuoti šita straipsnį
Vardas:
Pavadinimas:
Komentaras:


  Dar niekas nekomentavo.
RSS

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.3.0

 
Kokia valios savybė svarbiausia sportininkui
 

© 2006 — 2015 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą