ELTA 2007-06-14

Nors krepšinio treneriai prieš rungtynes daug kalba apie žaidėjų psichilogiją, sporto psichologija - ne dažnai Lietuvoje girdima sąvoka. Sporto psichologo kabinete - ištiesiamas minkštas krėslas ir televizoriaus ekranas. Jame į konsultacijas atėję sportininkai stebi savo varžybų ar pasirodymų įrašus ir juos analizuoja. Apie sporto psichologijos reikšmę, jos situaciją Lietuvoje bei sportininkų baimes ELTA kalbėjosi su Lietuvos olimpinio sporto centro sporto psichologe Lina Vaisetaite.

Dar niekas nekomentavo.

L. Vaisetaitė (Vilniaus olimpinis sporto centras), R. Sargautytė (Vilniaus Universitetas)

Pranešimas skaitytas konferencijoje "Sporto mokslas - 2005", 2005m. lapkričio 10d.

Sportininkai patirdami skausmą naudoja skausmo įveikos strategijas, padedančias skausmą ištverti. Šių strategijų pasirinkimas priklauso nuo skausmo tipo, todėl mes kėlėme sau tikslus: 1) išsiaiškinti, kaip sportininkai suvokia raumenų, gyjančios traumos ir įsisenėjusį skausmą; 2) nustatyti, ar yra ryšys tarp: a) skausmo intensyvumo suvokimo ir įveikos strategijų naudojimo dažnumo; b) skausmo suvokimo pagal Semantinio diferencialo skales ir įveikos strategijų naudojimo dažnumo.

Dar niekas nekomentavo.

L. Vaisetaitė (Vilniaus olimpinis sporto centras), R. Sargautytė (Vilniaus Universitetas)

Pranešimas skaitytas II Jaunųjų mokslininkų psichologų konferencijoje “Psichologijos tyrimai Lietuvoje: atradimai ir perspektyvos“, 2005m. gegužės 6d.

Fizinis skausmas yra pažįstamas kiekvienam sportininkui. Tačiau, kalbėdami apie šį skausmą, turime prisiminti, jog jis gali atsirasti įvairiose situacijose bei gali būti sukeltas įvairių priežasčių, todėl tikslinga kalbėti apie skirtingus skausmo tipus. Savo darbe mes pasirinkome tyrinėti raumenų skausmą ir gyjančios traumos skausmą, mat jie trunka sąlyginai ilgesnį laiką, gali kartotis, o kartu jų priežastys – skirtingos.
Sporte labai svarbu, kaip skausmas yra įveikiamas, nes neretai nuo to priklauso, ar tęsiamos treniruotės, treniruočių intensyvumas bei aukštesnių rezultatų siekimas. Taigi turime žinoti, kokios įveikos strategijos naudojamos skausmo įveikimui. Kita vertus, atsižvelgdami į tai, kad skausmas nėra vienalytis, suprantame, kad skirtingiems skausmams įveikti turėtų tikti kiek kitokios strategijos (savo darbe gilinomės į raumenų ir gyjančios traumos skausmus).

Tyrimo tikslai:

1) palyginti raumenų skausmo ir gyjančios traumos skausmo suvokimą; 2) išsiaiškinti, kokios įveikos strategijos sportininkų naudojamos raumenų skausmo ir kokios – gyjančios traumos skausmo įveikimui; 3) palyginti strategijas, naudojamos raumenų skausmo ir gyjančios traumos skausmo įveikimui.

Komentarai (5)

L. Vaisetaitė (Vilniaus Universitetas), R. Sargautytė (Vilniaus Universitetas)

Pranešimas skaitytas II Pasaulio lietuvių psichologų konferencijoje, 2004m. rugsėjo 18-19d.
 
Jau beveik aksioma tapo pasakymas “jeigu sportuoji ir neskauda, tai blogai sportuoji”, rodantis, koks dažnas yra skausmo patyrimas sportinėje veikloje. Paprastai skausmo patyrimą esame įpratę sieti su fizinėmis traumomis ir manyti, kad reikia visomis priemonėmis jo vengti. Tačiau sportinėje veikloje pripažįstama, kad vengiant skausmo, nutraukiant fizinę veiklą, vos atsiradus pirmiems skausmo pojūčiams, neįmanoma pasiekti aukštų sportinių rezultatų. Taigi skausmas įgyja ir teigiamą prasmę – jis rodo, kad einama teisingu keliu.
Visgi išlieka ir skausmo kaip signalo, įspėjančio apie fizinės traumos galimybę arba buvimą, reikšmė. Todėl sportininkui tenka nuolat vertinti, ar šis skausmas yra grėsmingas, ar tik liudijantis apie didelį fizinį krūvį ir gerai atliekamą darbą.  Nurodoma (Addison, 1997), kad sportininkai skausmą įvertina kaip grėsmingą arba negrėsmingą bei priskiria jam vieną iš tokių reikšmių: teigiamo treniravimosi skausmo, neigiamo treniravimosi skausmo, neigiamo aštraus skausmo, neigiamo įspėjančio skausmo, nuovargio ir nutirpimo. Priskyrus skausmui vieną iš minėtų reikšmių, toliau seka įveika. Skausmo įveiką suprantant plačiąja prasme, bendriausias jos skirstymas būtų toks: tęsti veiklą, arba ją nutraukti, kreiptis pagalbos. Štai čia tampa aišku, kaip  svarbu diferencijuoti skausmo pojūčius ir tinkamai juos įvertinti. Vienais atvejais, pervertinus skausmą ir priskyrus jam traumos grėsmės reikšmę, veikla nutraukiama per anksti ir užkertama galimybė siekti  sportinio meistriškumo. Kitais atvejais priešingai – skausmas įvertinamas kaip negrėsmingas, tęsiama veikla ir susilaukiama traumos.
Lietuvoje jau domimasi psichologiniais sportinių traumų aspektais (pvz., Žemaitytė ir Žilinskienė, 2003), taip pat somatinėmis ligomis sergančių pacientų skausmo įveikomis (pvz., Birbilaitė, 2003), tačiau darbų, rodančių, kaip skausmą suvokia ir kokias skausmo įveikos strategijas naudoja sportininkai, iki šiol nebuvo. Savo darbu kaip tik norėjome šią spragą užpildyti. Tiesa, mūsų tyrimas, kurį pristatome, taip pat tėra darbo pradžia, susijusi daugiau su bendriausių tendencijų išsiaiškinimu bei metodų paieška.

Tyrimo tikslai:
 
1. Ištirti, kaip savo skausmo patyrimą klasifikuoja Lietuvos sportininkai. Būtent, kokius skausmo tipus jie išskiria ir kokiais kriterijais remiasi. 2.  Nustatyti, kiek Lietuvos kontekste priimtina Addison (1997) skausmo įvertinimų klasifikacija. 3.  Išsiaiškinti, kokias skausmo įveikos strategijas naudoja sportininkai.
 

Dar niekas nekomentavo.

 L. Vaisetaitė (Vilniaus Universitetas)
 
Pranešimas skaitytas Jaunųjų mokslininkų psichologų konferencijoje “Tyrinėjimai psichologijoje: problemos ir perspektyvos” , 2004m. balandžio 23d.
 
Tyrimo tikslai: 1. Išsiaiškinti, kokius psichologinius įgūdžius naudoja sportininkai skirtingais treniruočių ciklo periodais. 2. Pasiruošti tolimesniems tyrimams šioje srityje.
 

Dar niekas nekomentavo.