S. Klebonaitė "Apie tobulumą" (Sportas, 2006m. kovo 18 - 24d.)

Nėra tos ribos, kada galėtum pasakyti: "Aš jau viską moku". To nėra. Tobulėji, tobulėji ir dar kartelį tobulėji... Tobulėjimui nėra ribų. Ko gero, nėra ir paties tobulumo. Nėra tokio žaidėjo, kuris viską mokėtų, viską žinotų, kuris žaistų tobulai, nedarydamas jokių klaidų. Ko gero, tobula aš ir nenorėčiau būti.

Pagalvokite. Tobulam žaidėjui nieko negali būti naujo, neišbandyto. Jis viską moka, žino, išmėginęs. Jam nėra konkurentų, nes jis geriausias.

Tai kam tada žaisti? Aš žaidžiu dėl to, kad man kelia džiaugsmą, kai atrandi kažką naujo, kai išmoksti tai, ko anksčiau nemokėjai. Man "žiauriai" patinka žaisti su stipresniais varžovais, nes jie moka daugiau už mane. Vadinasi, aš galiu mokytis iš jų.

Taigi, tobulas žaidėjas. Koks jis?

Ar tas, kuris žaidžia nepriekaištingai, be klaidų, ar tas, kuris žaidžia ieškodamas naujovių, kuris moka garbingai laimėti, o svarbiausia... pralaimėti?

Kur slypi tobulumas? Ar žaidime, ar žaidėjo širdyje?